Šaltienos bistro

Jei dar neskaitėt Ievos Dumbrytės “Šaltienos bistro”, tai pačios ir pati kalti. O aš, įsivaizduokite, kad lakstau (galvoje) ir rėkauju – talentas, talentas. Nu, bepigu čia šūkaut – ši knyga yra išrinkta pernai metų kūrybiškiausia. Žinau, kad į tuos sąrašus nekreipiat dėmesio, nes ten draugeliai savo draugelių knygas tituluoja, na, kaip visada ant LT literatūrinės žemės, bet šį kartą raginu suklusti, nes panašus geras jausmas buvo apėmęs skaitant “Pietinia kronikas”. Tik lengvas įspėjimas, jei esat labai romantiškos ir jautrios sielos, tai gal neskaitykit, nes humoras čia juodai juodas ir paskui nė “Markovaldo” imbieras nepadės, nes apetitas bus dingęs (naudinga norint sulieknėti, beje).

“Šaltienos bistro” skaitytojas patenka į savotiškus pragaro ratus, tik ne Dantės, o maisto pramonės / visuomeninio maitinimo ar dar kokio ten velnio. Patekai ir teks iškęsti viską iki paskutinės kiaulienos kremzlės arba, nu, tikriausiai, krist mirtinai nusikalus arba nuo nenustatytos kilmės kerų. Nes maisto gaminimas, ypač šaltienos, yra tiesiog apeiginis reikalas, kurio nevalia nei pagreitint, nei kokio kampo nukirst (pats gali būti nukirstas už tokius bajerius). Taip pat nevalia priešintis tradicijoms, sustiprintoms haliucinacijomis nuo pervargimo, darboholizmo ir vos ne tarybinio lygio darbo spartuotlių lenktynių – tik nugramdžius paslaptingą ir niekur neskelbiamą kiekį mėsos, pereisi į kitą žaidimo be taisyklių lygį, tai yra, kitą pragaro ratą.

Išskyrus pagrindinį Šaltienos veikėją, kaip ir knygos autorę – diplomuotą istoriką, visi kiti knygos veikėjai neapčiuopaimi kaip vaiduokliai, suzombėję ir pragaruose gerokai pastrigę, undergroundas tiesiogine žodžio prasme. O gal čia savotiška Matrica, apie kurią arba žinai, arba ne? Dar paslaptingesni verslo savininkai, tokie maždaug devyniasdešimtųjų mistinės tautybės banditai bordiniais švarkais, alia šventuoliai tradicijų sergėtojai, o iš tikro labiau sektantai, kuriems reikia iškišt nekošerną dukrą.

Šiaip apie knygos antrą pusę biškį jau buvau pavargus nuo knygos atmosferos ir nekantriai laukiau, ar sustings šaltiena ar ne (visada bijau tų nevykusių, knygą sugadinančių pabaigų), bet galiausiai knyga tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir pabaiga sėkmingai įvyko. Nekantriai lauksiu kitų Ievos Dumbrytės, kuriai tėtis linki gyventi įdomiai, o mama rašyti taisyklingai, knygų. Autorė, kuri atvirai pasakoja apie savo visai kitaip, nei svajojo, nusisekusį gyvenimą, manau, tikrai turės ką mums papasakoti. Skaitom, palaikom, ši knyga tikrai įnešė šviežaus (kas, kad kiaulių) kraujo LT knygų pasaulyje.