Vieno autografo istorija

europos slamtas
Ulf Peter Hallberg. Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį

 

Aš: Labas.

Ulf Peter: Labas.

Aš: Gal galėtumėt pasirašyti?

Ulf Peter:  Žinoma. Kuo tu vardu?

Aš: Lina. L – I – N – A. Teisingai.

Ulf Peter: Ką veiki (gyvenime)?

Aš: Hmm (ką gi čia veikiu)? Aaa uuu… mmm… Rašau knygų blogą.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Su drauge rašom. Ai, tiesa, aš rašau Lietuvoj, mano draugė rašo Švedijoj. Gyvena Švedijoj (Ulf Peter – švedas, gyvevantis Vokietijoje).

Ulf Peter: Tikrai? Kurioj Švedijos vietoj gyvena?

Aš: K.

Ulf Peter: Aaa. (Kažką šyptelėjo apie regiono akcentą, pakomentuoti negalėjau).

Aš: Kaip pasisekė knygos pristatymas?

Ulf Peter: Gerai! Manau, labai gerai.

Aš (nustebus): Tikrai?

Ulf Peter: Tikrai. Pardavė daug knygų, išbaigė visas, reikėjo dar atvežti.

Aš: Geras. Aš irgi buvau pristatyme.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Tikrai buvau, va, ir FB papostinau, tuoj parodysiu (FB niekaip neužsikrauna), nežinau, ar užsikraus, nes telefonas miršta. Bet aš išėjau.

Ulf Peter: Na, aš suprantu, čia knygų mugė, daug renginių, negali tikėtis, kad visi sėdės. Nors kai sėdi “ant scenos” baisu, kai žmonės pradeda išeiti, nes galvoji, kad labai nuobodu.

Aš: Būsiu atvira. Man buvo nuobodu, man atrodo, moderatorius niekaip negalėjo užvesti pokalbio. Kalbėjo apie kažką apie tenisą – nieko nesupratau. Išėjau, bet dabar gailiuosi, kad išjėau (blyn, blyn, kaip gailiuosi!!!).

Ulf Peter: Kaip vadinas jūsų blogas?

Aš: Oi, sudėtingas pavadinimas. Kažkas panašaus į fantastic book worms, tik lietuviškai.

Ulf Peter: tai jūs lietuviškai rašot ar angliškai? Užrašyk man pavadinimą, aš norėsiu pažiūrėti.

Aš: Lietuviškai. Ar verta rašyti?

Ulf Peter: Užrašyk. Ir savo vardą man užrašyk.

Užrašau. Mus ima vyti nuo stalelio – laikas kitam autoriui dalinti autografus.

Ulf Peter: Lina, who? Kokia pavardė?

Užrašau pavardę.

Ulf Peter: Kaip čia skaityti?

Aš perskaitau. Pakartoja. Visai veja nuo stalelio.

Aš: ačiū ir sėkmės.

Ulf Peter: Iki.

Pataisos

pataisos

“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”

Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.

***

“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)

Štai ir išaušo

mano pirmoji knygų mugės diena. Man iš paskos galite vaikščioti Knygų žiurkių FB. KŽG klausė, kiek pinigų esu pasiruošusi išleisti, tai atsakiau, kad nulį, bet kaip visi iš patirties žinome, gyvenime būna kitaip, o tam “kitaip” irgi esu pasiruošusi.

Eleanor & Park / Eleonora ir Pakas

park cover

Young adult knygų kategorija tikriausiai buvo įvesta ypatingai kvailiems skaitytojams, o gal ypatingai įkyriems (tokiems, kurie perskaitę knygą netingėdavo skųstis knygynui arba leidėjui, kad įbruko jiems vaikų knygą). Kam iš viso reikia skaitytojus visaip taip riboti ir visais įmanomais būdais siekti, kad sumažėtų sakitytojų auditorija? Ir beje, kaip nusprendžiama, kad tai paauglių arba ne paauglių knyga? Kodėl The Goldfinch, kurioje kokiuose 650 pls. pasakojamas paauglio gyvenimas nėra young adult, o nuostabi The Fault in Our Stars yra? Lietuvoje tikriausiai daug garbių ponių ir ponų įsižeistų, jei kas jiems pradėtų aiškinti, kad Tarp pilkų debesų yra ne jų kategorijai skirta knyga.

Taip ir atsirado mano telefone Eleanor & Park – paauglių knyga. Ir šiaip po Dagilio norėjosi ko nors tikrai neilgo. Ir ką? Graži knyga. Tikra.

Į mokyklos autobusą įlipa naujokė. Raudonplaukė. Visai ne gražuolė, o dar keistai apsirengusi. Autobuse visi jau turi užsiėmę vietas ir nors pilna tuščių vietų, sėstis kaip ir nėra kur. Prisėda prie rytietiškų bruožų vaikino, kuris irgi toli gražu nėra pats populiariausias mokykloje ir visai norėtų išvengti “būti matomas” dėl to, kad sėdi šalia “ryžos keistuolės” – mokykloje daug patyčių, o autobusas  – geriausia patyčių scena. Taip ir sėdi vienas prie kito važiuodami į mokyklą ir atgal. Park pastebi, kad Eleanor skaito jo komiksus. O ir šiaip ji protinga mergaitė. Persimeta žvilgsniais, žodžiais, o paskui, staiga, žiūrėk, važiavimas autobusu tampa nuostabiausia dienos dalimi. Ech, iš tikro prisimeni kokią nors pirmą didelę meilę, pirmą rankos prisilietimą (aaa!!! kaip elektra  nudiegia prisimeni savaitę) ir tą nepakeliamą išsiskyrimą kiekvieną dieną.

“Holding Eleanor’s hand was like holding a butterfly. Or a heartbeat. Like holding something complete, and completely alive.”  

Knyga visai nėra nei rožinė, nei cukruota (kaip pasakytų G.). Eleanor ir Park gyvenime yra daug visokių skaudžių dalykų, ypač Eleanor, bet juk nereiškia, kad dėl tų bėdų Parkui neskaudu ir nepikta. Dar pikčiau, nes būdamas paaugliu mažai ką gali pakeisti ir tiek daug priklauso nuo tėvų supratingumo ir pasitikėjimo.

Ypač rekomenduoju paauglių turėtojams. Nereikia nuvertinti paaugliškos meilės.

“Bono met his wife in high school,” Park says.
“So did Jerry Lee Lewis,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be,” she says, “we’re sixteen.”
“What about Romeo and Juliet?”
“Shallow, confused,” then dead.
“I love you, Park says.
“Wherefore art thou,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be.”  

The Goldfinch / Dagilis

Na, gerai. Ilgai nerašiau apie Donnos Tartt knygą, nes vis galvojau, kad ateis kažkoks nušvitimas ar ypatinga meilė. Ilgai klausiau, beveik du mėnesius, jei pamenate, Stephen King rekomendavo knygą skaityti ir saugotis, kad tik neužkristų ant kojos tie +800 psl. Galima sakyti, pagrindinis herojus Theo tapo mano važiavimo į darbą bendrakeleiviu – tiek su juo pravažinėta, susigyventa, sakyčiau. Sėdi į mašiną – tuoj ir jis šalia. Kalba. Pasakoja. Tokia ir knyga. Panašus jausmas. Po pirminio įvykio (sprogimo) nėra nei labai daug intrigų, nei kažkokių “greičiau, greičiau, kas bus toliau”, nes įpranti, kad nieko greit nebus, kad viskas detaliai, po truputį, už dvidešimties puslapių. Sutinku su apžvalgininkais, kad tikrai galima buvo apkarpyti knygą ir gerokai. Sako, kokius 300, bet va, kai reikėtų išrinkti, kuriuos, gali būti sunku. Dialogai ar pasakojimai man kartais pasirodydavo be pradžios ir be pabaigos – begaliniai ir nelabai apie kažką, o gal jau man taip pasirodė, kad viskas taip išsitęsę, kai tiek ilgai gyvenau su knyga? Nežinau. Negaliu sakyti ir kad nepatiko, juk būčiau neiškentėjus ir neperklausius.

Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.

Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.

Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.