Knygoje – tarybinis Vilnius, jo buvusio “mero” Algirdo Vileikio akimis, viskas dialogo forma. Daug visokių istorijų apie tai, kaip, kas ir kodėl Vilniuje vyko, atsitiko, kaip buvo visokie reikalai “pramušinėjami”. Viskas su humoru, smagiai, įdomiai.

O miestas taip keičiaisi. Greitai daugelio gamyklų, apie kurias knygoje kalbama net nebeliks ant žemės (ir garbė dievui, kaip sakant). Pvz. – Kuro aparatūros gamyklos vietoje tuoj tuoj bus vien loftai (aš ilgai negalėjau suprasti, kas ta “kuro aparatūra”), ką jau kalbėti apie Šiaurės miestelį, ane? O kaip patikėti, kad į Vilnių atvažiuodavo kosmonautai, o visokie tarybiniai svečiai prašydavo nuvežti prie Aušros vartų ar Katedros.

Taigi, norintiems sužinoti apie XX a. antros pusės Vilnių, pirmiausiai reikia skaityti šitą knygą, o paskui jau Žilinsko “KGB vaikus”.

Keletas tarybinio gyvenimo ypatumų:

Kaip atrodė to meto maisto parduotivės? Mėsos skyriuose dažniausiai gulėdavo tik karvių kanopos ir tešmenys, todėl būdavo populiarus juokas, kad turbūt gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse – tik ragai ir nagai (p.88).

***

Kuro aparatūros gamykla gamino degalų siurblius dyzeliniams varikliams. Šią produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.

Šios įmonės darbininkai taip pat nežinodavo, ką gamina. Kartą prieinu prie žmogaus gamykloje ir klausiu: “Ką jūs dirbate?”- “O ką aš žinau?” Klausiu, kokia jo užduotis – pasako, bet kam ta detalė reikalinga, nesupranta. Buvo toks anegdotas. Fabrikas gamina vaikų vežimėlius, darbininkai vagia detales, namie bando surinkti, žiūri – automatas išeina.

***

Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami “Valio!” Nenorėjo rizikuoti ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas kviesti Brežnevą į Lietuvą.