HHhH

hhhh-1

Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.

Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.

Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.

Jan Kubiš ir Jozef Gačik
Jan Kubiš ir Jozef Gabčik

Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.

Ratas

ratas

Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.

Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.

Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.

Kai mirtis nusišalina

kai mirtis

Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).

Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.