Month: October 2013
Kai aš gulėjau mirties patale
Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.
Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.
O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.
Penguin Book Cover Postcard
S.Avallone “Plienas” ir lietuviškos realijos
Italija. Bet ne ta turistinė, visų įmanomų gelato spalvų. Ne ta brošiūrinė iš akmens ir marmuro, o iš betono ir plieno.
Anna ir Francesca dvi trylikametės draugės, gyvenančios nušiurusių daugiaaukščių rajone Piombino mieste. Via Stalingrado namuose gyvena daugiausia darbininkų iš plieno lydymo fabriko, kurio grubus siluetas niekada nedingsta iš pasakojimo.
Anna ir Francesca gyvena mačistiniame purviname pasaulyje, kur vyrai pasilieka sau teisę naudotis moters kūnu, kur dominuoja S.Berlusconi “papų televizija”, kur tėvai ir vyresnieji broliai mano turį teisę kontroliuoti moterų seksualumą, kur suaugusieji nuolatos apsimeta nematą prievartos prieš vaikus, kur socialinės atskirties resultatas yra menkas išsilavinimas, narkotikai, apatija, o vienintelė ateitis su viltimi yra įmanoma tik išsikrausčius į Romą ar Milaną.
Anna ir Franceska tame grubiame, nešvariame pasaulyje sukuria savo erdvę, kuri, žinoma, yra įtakota aplinkos, bet kurioje vistiek dar yra daugiau vietos šviesai. Anna ir Francesca suvokia esančios gražios, jos mato, kaip vyrai, brolių draugai, klasiokai nulydi jas žvilgsniu, jos girdi jų švilpimus ir “Ei, gražuole pupyte” komentarus, ir jos mėgaujasi jais, nes juk to iš jų ir tikimasi, ar ne? Kas belieka beveik keturiolikmetei, kuri mato, kad gražus jos jaunas kūnas yra vienintelė jos kaip moters “superjėga”, kurią ji turės tik trumpą laiką?
Anna tikisi tęsti mokslus, tapti teisininke ar politike, o Franceska svajoja tapti veline, mergina tv laidose, kuri tik šoka, stovi šalia laidos vedėjo ir nieko nesako, bet tai vėliau, nes dabar – vasara, nenusakomas tiek nuo saulės, tiek nuo plieno liejyklos sklindantis karštis, vidury dienos uždaryti langai, tuščios gatvės, mama virtuvėje daranti pasta, geriausia draugė kartu vonioje besimaivanti prieš veidrodį, kai abi garsiai dainuoja “The summer is magic, is magic. Oh, Oh, Oh”.
Silvia Avallone buvo 26-eri metai, kai buvo išleista jos debiutinė knyga “Acciaio” (“Plienas”). Vertimo į anglų kalbą pavadinimas “Swimming to Elba” yra sietinas su Elbos sala, kuri yra visai netoliese, kurią nuolatos mato ir Anna, ir Francesca, ir gražuolis Alessio ir Mattia, ir be laiko suvargusi Francescos mama, ir visi kiti Via Stalingrado gyventojai, bet tas grožis, prabanga, turistiniai mirgantys laivai tolumoje yra tolimi, tarsi sapnai, mažai turintys ką bendro su įkaitusio betono, kaimynų už sienos vaidų ir sunkiai apmokamų paskolų realybe.
Man labiau patiko švediškojo leidimo viršelis, kuriama tarp plieninių konstrukcijų matosi du ant betono sienos balansuojantys paaugliški mergaičių kūnai. Tas viršelis puikiai susumuoja tas priešpriešas, kurias S.Avallone aprašo savo knygoje: laisvi, gamtos duoti kūnai ir kietas, vyrų gaminamas plienas, laisvė (įsivaizduojama?) ir plieninis narvas tą laisvę ribojantis, riba tarp vaikystės ir suaugusiško pasaulio realijų.
Socialinis realizmas nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis, bet S.Avallone “Plienas” (“Swimming to Elba”) maniškį pasipriešinimą visai nuginklavo, ir aš turiu pasakyti, jog dėl įdomios veikėjų galerijos, stiprios visuomenės kritikos, perspektyvų kaitos, sugebėjimo rašyti “lyg gyvuonies lyg pat šaknų” ši knyga, ko gero, yra viena geriausių šiemet mano skaitytų.
Ši knyga man “trenkė į paširdžius”, nes ta S.Avalonne aprašoma Italija labai jau panaši į Lietuvą, kad ten aprašyti dalykai apie socialinę atskirtį, požiūrį į moteris, požiūrį į vyrus, požiūrį į santykius šeimoje, siaubingai ankstyvą mergaičių seksualizavimą, prievartą prieš vaikus ir moteris yra, deja, kasdien aktualūs lietuviškame gyvenime. Būtų mano valia, išversčiau šitą knygą į lietuvių kalbą ir įrašyčiau ją į privalomų kasmet skaityti knygų sąrašą nuo kokios 7 iki baigiamosios klasės.
Mums reikia apie tai pradėti kalbėti, jei norime kažką pakeisti.
K.Ž.G
““They ran freely through the crowd, turning to look at one another, joining hands as they ran. They knew that nature was on their side; they knew they were powerful. Because in certain settings, certain places, all that matters is whether a girl is pretty. And if you’re not, if you’re a loser, you go nowhere, you have no fun. If the boys don’t write your name on the pillars in the courtyard…then you’re nobody. You’re thirteen years old, but you already wish you were dead.””
““In the distance, two and a half miles across the water, the white beaches of the Isle of Elba gleamed like an unattainable paradise. The inviolate domain of the Milanese, the Germans, the silky-skinned tourists in black SUVs and sunglasses. But for the teenagers who lived in the huge barracks of public housing, for the children of all the nobodies dripping with sweat and blood at the steel mill, the beach across the way from their front doors was already paradise. The only real paradise.”“
Atvirukas iš už kitos balos pusės
Caitlin Moran apie bibliotekų svarbą, Downton Abbey, rašymą ir feministės šypseną
Visiems rekomenduoju pažiūrėti pokalbį su Caitlin Moran iš Göteborgo knygų mugės (Ypač jei diena liūdna, ir reikia save pralinksminti)
Provincijos detektyvas
Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.
Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.
Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.
Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.
Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.
***
PS Ir dar viršelis geras.
Apie mamas, bibliotekas ir laimę
” Mano motina, ponia Vinterson, nemylėjo gyvenimo. Ji netikėjo, kad kas nors gali padaryti gyvenimą geresnį. Kartą ji man pasakė, kad visata – tai kosminė šiukšlių dėžė. Apsvarsčiusi jos žodžius, paklausiau, ar jos dangtis uždengtas.
– Uždengtas, – atsakė ji. – Niekas negali ištrūkti.”
“Vienintelis būdas ištrūkti buvo Armagedonas, paskutinis mūšis, kai dangus susimaišys su žeme lyg susuktas pergamentas, o išgelbėtieji keliaus gyventi į amžinybę kartu su Jėzumi.
Ji vis dar turėjo savo karo laikų spintelę. Kas savaitę padėdavo į ją po naują skardinę – kai kurios ten gulėjo nuo pat 1947-ųjų, ir aš manau, kad prasidėjus paskutiniam mūšiui mes būtume turėję gyventi po laiptais kartu su batų tepalu ir pro skardines prasigraužti sau kelią. Kadangi anksčiau man neblogai sekėsi su jautienos konservais, neturėjau priežasties nerimauti. Valgysim savo racioną ir lauksim Jėzaus.
Man buvo įdomu, ar mus asmeniškai išgelbės pats Jėzus, bet ponia Vinterson manė, kad ne. „Jis atsiųs angelą.“
Tai va kaip bus – angelas po laiptais.
Man buvo smalsu, kur tilps jo sparnai, bet ponia Vinterson sakė, kad angelas iš tikrųjų neprisijungs prie mūsų po laiptais, jis tik atidarys duris ir pasakys mums, kad jau laikas išeiti. Mūsų dvaras danguje paruoštas.“
Aplink mane visi jau labai ilgai gyrė J.Winterson knygas, išsyrus K.Ž.L, kuri skaitė jai didelio įspūdžio nepalikusią knygą “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”.
Kadangi šiuo metu vengiu skaityti “plytas” (knygyne šiandien mačiau J.C.Oates naujausią, jos nenusipirkau), savose lentynose ieškau plonesnių nei 350 psl knygų, tai tą standartą J.Winterson “Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?” labai gerai atitiko.
Tai autobiografinė knyga apie įvaikintos Jeanette baisią vaikystę, apie jos įmotės vykdytą terorą, prievartą, apie visišką meilės vakuumą. Tuo pačiu tai knyga apie meilės poreikį, apie sugebėjimą išgyventi. Viena gražiausių ir svarbiausių knygos gijų – autorės meilės literatūrai deklaravimas.
Jeanette auga namuose, kur tėra šešios knygos, tad ji slapta pradeda rinkti savo biblioteką, kurią jos įmotė sudegina. Tada Jeanette supranta, jog daug sunkiau atimti mintis ir žodžius nei daiktus, ir ji mokosi tekstus mintinai, nuolat lankosi bibliotekoj, ir tai jai suteikia galimybę keisti savo gyvenimą.
Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą (vertė Aušra Simanavičiūtė, leidykla “Kitos knygos”)
Knyga man pasirodė šiek tiek netolygi, ypač kai J.Winterson rašė ne apie savo vaikystę, o apie dabartinius laikus. Toj knygos daly gal kiek per daug savianalizės, ji gal perdėm terapinė, bet tikrai verta dėmesio.
Man ši knyga yra ypač geras argumentas už tai, kodėl bibliotekos ir literatūra turi būti prioritetas mūsų visuomenėje. Šią savaitę su savo vaikais buvom vaikų bibliotekoj. Skaitėm, jie piešė, dėliojo dėliones, žaidė. O aš prisiminiau, kaip mano mėgstama rašytoja feministė C.Moran Göteborgo knygų mugėje kalbėjo apie bibliotekų svarbą. Čia trumpa citata iš jos The Times kronikos:
“Bibliotekos bendruomenėje yra ir atsarginis išėjimas, ir gelbėjimosi plaustas, ir šventė. Jos yra minties katedros, sielos ligoninės, vaizduotės pramogų parkai. (…) jos tėra vienintelės viešos užuovėjos, kur tu esi ne vartotojas, o pilietis.”
O šiandieniniame dienraščio Dagens Nyheter literatūrai skirtame priede buvo publikuotas vieno žinomiausių naujos kartos švedų rašytojo Jonas Hassen Khemiri tekstas apie bibliotekų svarbą ir apie tai, kaip jo šeima nuolat lankydavosi bibliotekoje. Jonas Hassen Khemiri pasakoja apie vieną savo vaikystės pokalbį su mama.
“- Aš manau, jog gana keista, kad iš bibliotekos galima skolintis nemokamai.
Mama, viešosios bibliotekos mylėtoja numeris vienas, sutrikusi pažiūrėjo į mane. Aš tęsiau.
– Juk būtų logiška, jei kiekvienas pasiskolinimas kainuotų. Na kokią nedidę sumą. Tipo penkias kronas.
Mama atrodė taip lyg aš būčiau nužudęs bibliotekininkę. Bet aš nesustojau.
-Kodėl knygas galima skolintis nemokamai, kai visa kita kainuoja?
Mes priėjome Hornsgatan. Mama paspaudė mygtuką prie perėjos ir atsakė:
-Va būtent todėl.”
K.Ž.G
Dar minus viena knyga
Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.
M.Atwood: “A.Monro kelias į Nobelio premiją nebuvo lengvas”
The Guardian publikavo M.Atwood tekstą, kuriame ji kalba apie savo draugės ir naujausios Nobelio premijos laureatės gyvenimą.
“Munro found herself referred to as “some housewife”, and was told that her subject matter, being too “domestic”, was boring. A male writer told her she wrote good stories, but he wouldn’t want to sleep with her. “Nobody invited him,” said Munro tartly. When writers occur in Munro stories, they are pretentious, or exploitative of others; or they’re being asked by their relatives why they aren’t famous, or – worse, if female – why they aren’t better-looking.”
Nobelio premija teikiama jau 111 metų, Alice Munro yra tryliktoji rašytoja moteris gavusi ją.
K.Ž.G
Nobelio premija 2013 Alice Munro
Lazario moterys
O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.
Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?

Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.

Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.
Trumpas interviu su autore čia.
Knygų kosmosas Vilniaus pakrašty
Naujoji gražioji Vilniaus Universiteto biblioteka. Nors lentynos dar tuštokos, dėl to labai nepergyvenu, nes ir taip pilna visokių knygų, kurias mielai perskaityčiau. Viduje negalima fotografuoti, bet, žinokit, ten labai man patinka – daug švarios erdvės, baltų lentynų,k gražių šviestuvų.
Marijos testamentas
Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą ir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.
Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas), dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto madona”).
Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.

O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?
Didžioji dauguma pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.
Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina. Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.
104 motinos kaltės puslapiai, patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.
Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.
“But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”
K.Ž.G