O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.
Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?

Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.

Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.
Trumpas interviu su autore čia.
Niekada net nebuciau pagalvojusi tokia knyga imt i rankas. Virselis toks cukrinis, kad vilciu rasti gera turini net nekyla.
O pasirodo viskas cia visai kitaip.
Aciu uz rekomendacija, puikiosios knygu damos ;}} niekada nenusivyliau patikejusi jusu zodziu, Sis kartas, manau, kad irgi isimtimi netaps ;}}
Puiki knyga. Ne veltui palyginimai su Laiškų knyga. Beje, turėtų šiemet dar viena Šiškino knyga lietuviškai pasirodyt, tad gal dar tas geriausios metų knygos titulas dar pasikeis? 🙂 O dar vienas interviu su šia autore čia: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/romano-lazario-moterys-autore-marina-stepnova-jeigu-tau-duotas-talentas-skobti-saukstus-skobk-286-364741?cf=vl
Jaute sirdis, kad turetu buti geris. Jau vien tai, kad Parulskis verte leidzia itarti, kad turetu buti nebelekas.
O Ruth, suprantu ta cukruota jausma. Toki pati apturejau. Cia man kaip stebuklas, ka po tuo virseliu radau
Dar vienas interviu: http://www.lrytas.lt/sroves/biblioteka/rasytoja-m-stepnova-ir-genijams-ir-idiotams-reikia-meiles.htm
Oho, koks ivertinimas. Norisi iskart griebti skaityti 🙂
bet teks plyta vienoj rankoj laikyti
O aš paskatinta šio atsiliepimo šiandien ir nuspirkau šią knygą 🙂
Pritarsiu Ruth, dėl viršelio niekada nebūčiau atkriepusi į ją dėmesio.
Sandra, tikiuosi patiks, kaip kad man patiko
Is tikruju nera daug ko ir kalbėti apie knyga-tikru tikriausia dovana ir tiek. Imkit ir skaitykit.Net sunku nauja knyga pradeti skaityti:)Aciu uz rekomendacija ir paskolinima:*jau senai apturėjau toki malonuma skaitydama knyga.
Nieko naujo neparasysiu.. tikrai gerai.. man Marina Stepnova kaip Kristina Sabaliauskaite.. visai kiti laikai bet .. tas stilius.. tas plaukimas tekstu.. tie perejimai.. oj siurpas ejo.. pabaigus knyga net sustingau tyloj.. ir net nepabaigus knygos emiau visiems rekomenduot..todel labai dekinga uz rekomendacija – eiliny karta knygu ziurku rekomendacijos itin taiklios 🙂
Ačiū, Ievute, gaila, kad tik tokios knygos atsitinka maždaug kartą du per metus. Galėtų ir dažniau…