Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą ir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.

Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas),  dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto  madona”).

Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir  šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.

O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?

Didžioji dauguma  pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin  leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių  klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.

Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina.  Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.

104 motinos kaltės puslapiai,  patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.

Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.

“But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”

K.Ž.G