Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.