Lean In. Women, Work and The Will to Lead

lean in

Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.

Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.

Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:

  • jau minėtas kaltės jausmas,
  • lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
  • “men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
  • moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
  • “men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
  • “for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
  • Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą,  nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
  • “We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
  • “Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
  • Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”

Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į  galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”

Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.

Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).

Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.

***

Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.

Kaip kartais man nesiseka

skaityti… Tikrai. Tikrai!

Pastebėjau, kad šiais metais gan daug knygų keliauja į šoną. Jaučiuosi siaubingai prieš jas (ne visas) nusikaltusi, bet nieko negaliu su savim padaryti, tiesiog kažkaip, jei knyga ‘nesiskaito’, tai reiškia, kad prasideda toks jos vengimo procesas – tada skaitau labai mažai (nes vengiu knygos), pradadu sukti ratus aplink lentynas ir… rankose jau kita knyga. Tikriausiai, jei sudėčiau pradėtas ir nebaigtas, gautųsi pora knygų…

Čia sąrašiukas:

H.Mantel “Wolf Hall” – visaip bandžiau ir audio, ir popierinę, ta knyga be konteksto yra nepaskaitoma. Čia, aišku, mano problema, kad aš to konteksto nežinau.

N.Gaiman “The Ocean at the End of the Lane” – rašiau šiai knygai skirtame poste, kodėl negalėjau pabaigti skaityti…

A.Brennert “Moloka’i” – knygos veiksmas vyksta Havajuose, tais laikais, kai raupai dar buvo nepagydoma liga. Kažkaip buvo gana nuobodu klausyti, kai palyginti neseniai skaičiau Hislop “Salą” ta pačia tema.
happiness

G.Rubin “The Happiness Project” – jei mėgstat nukeliauti į knygynų oro uostus, tai tikrai matėte šitą knygą. Kažkaip paskutinius keletą metų ji vis padedama ten, kur lenda į akis. Net negalvojau, kad čia negrožinė knyga, o iš serijos “kaip aš viską turėjau, bet kažkodėl vis tiek nebuvau laiminga, ką man daryti”? Mečiau skaityti toj vietoj, kur rašė, kad reikia susitvarkyti spintą. Kas mane pažįsta, pritars, kad aš visai laimingai gyvenu su netvarkingom spintom.

M.Clark “Two Little Girls in Blue” – apie šitą meksikietiško serialo tipo detektyvą irgi rašiau poste. Nuobodybė.

James Meek “Meilės aktas”. Net nežinau, kas man negerai su šita knyga.

Toni Morrison “Mylima”. Antras bandymas su Morrison po nevykusio “Sulos” vertimo. Kaip sunkiai ‘skaitosi’ man šita išgirtoji knyga. Man tiesiog knygos filmas nesimato galvoj, nors tu ką. Bet galvoju kol kas dar lengvia nepasiduoti. Kaip nors tikiuosi šitą iškankinti.

Stephen Kelman “Pigeon English”. Irgi su “filmu” negerai. Bet irgi žadu nenusileisti.

O tau ar teko pastaruoju metu ką nors mest į šalį?

Mano pirmoji savižudybė

P1200076

Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.

Kas labiausiai iš knygos įsiminė?

Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.

Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.

Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).

Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.

jerzy

**

PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)

Lover’s Dictionary

lover's dictionary

Dievaž, taip įsijaučiau į šitą knygą, kad jaučiausi, kaip kankinama didžiausių meilės kančių – buvau ir ką tik įsimylėjusi, ir jau jau jaučianti, kad šita istorija baigiasi, ir reikia atrasti jėgų ir stiprybės padėti tašką. Jaučiau visus įsimylėjelių nutylėjimus, patylėjimus, euforiją, drugelius pilve, nesusikalbėjimo tuštumą ir tylėjimo svorį. Viską, kaip knygoj parašyta. Net pačiai buvo keista, kad taip keistai mane paveikė, nors iš šios knygos visai nieko nesitikėjau ir, tiesą pasakius, žiūrėjau gan skeptiškai.

Paskaityti tikrai verta – įsimylėjeliai gal ras įkvėpimo ar atsakymą į kokį meilės klausimą, besiilgintys meilės – visų tų sunkaus susipažinimo ir pirmojo susitikimo bei netikrumo jausmo – kaip padrąsinimo, kad tikriausiai visiems taip būna ir ten pat prasideda. Galų gale knyga, iš kurios nieko nesitikėjau tapo tokia, kurią noriu turėti savo lentynoj ir kartas nuo karto paskaityti.

david-levithan

***

“Just be warned,” you said. “Someday you’ll ask me to gove up something I really love, and then it’s going to get ugly.”

People often say that when coupled are married for a long time, they start to look alike. I don’t believe that. But I do believe their sentences start to look alike.

Last night, I got up the courage to ask you if you regretted us.
“There are things I miss,” you said. “But if I didn’t have you, I’d miss more.”

“The key to a successful relationship isn’t just in the words, it’s in the choice of punctuation. When you’re in love with someone, a well-placed question mark can be the difference between bliss and disaster, and a deeply respected period or a cleverly inserted ellipsis can prevent all kinds of exclamations.”

“I want my own books to have their own shelves,” you said, and that’s how I knew it would be okay to live together.”

Yra ir lietuviškas vertimas. Bandysiu paskaityti.

lover's dictionary 2

Nauja Tyto Albos kolekcija

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.

Šnipų romanas

snipu-romanas-1

KŽ vėl gavo dovanų (iėėėė!)- šį kartą iš leidyklos Sofoklis. Ačiū leidyklai.

Iš pradžių turėjom gauti to paties autoriaus “Azazelį”, bet jau esu skaičius, tai gavom “Šnipų romaną”, su kuriuo šiaip tikriausiai nebūčiau prasidėjusi, jei nebūčiau skaičius “Azazelio”. Pastaroji nelabai pamenu apie ką, bet atsimenu, kad patiko, geras savaitgalio skaitinys.

“Šnipų romanas” irgi tikra laisvalaikio knyga – truputis intrigos, truputis paslapties, truputis meilės. Šnipų romanas kaip tik į porą Petrausko knygai apie antrąjį pasaulinį karą (beje, skaitant šnipus vis galvojau, kad būtų daug įdomiau, jei būčiau labiau susipažinusi su tuo laikmečiu, nes iš tikro jei ką nors ir žinojau, tai nuoširdžiai nieko neatsimenu, gal niekada ir nežinojau).

Taigi, šnipų romane vokiečių ir sovietų šnipai žaidžia šnipų žaidimą – provokacijos, dezinformacijos, inflirtacijos, kodai, slapti susitarimai, akių dūmimas ir apgaudinėjimas ir pagrindinis klausimas – kurie gudresnis, kas ką “išdurs” – ant to pastatytas Europos likimas, milijonų žmonių gyvybė. Ir kai jau, atrodo, na, viskas, šitas žmogus ir yra pagrindinis organizatorius ir idėjinis vadas, jau jau sučiupo ir pagavo, aišku, sužinai, kad buvo visai ne taip, gerbiamas skaitytojas yra tas, kuris lieka apgautas, paskutinis sužinojęs visas naujienas, vijęs, gaudęs ir nieko nepagavęs.

Romane gan daug sovietinės propagandos – apie tai, kaip viskas daroma sovietinei liaudžiai, apie buožes ir tamsių bobučių bažnyčias – pagrindinis herojus karštai visu tuo tiki, o koks neatidesnis istorijoje nesigaudantis skaitytojas gal irgi visai pasakėle patikėtų, jei nepajaustų tarp eilučių paslėpto kreivo autoriaus šypsnio, savotiškos pagarbos vokiškai tvarkai, šnipų gudrumui ir toli į ateitį numatytiems A ir B planams visiems įmanomiems atvejams. Kaip manot, kas šiame žaidime išeis iškelta galva?

Beje, jei neturit skaitinių šiam ar ateinančiam savaigaliui, spauskit “Like” prie šnipų įrašo mūsų FB ir komentaruose parašykit, kad neturit ko skaityti savaitgalį – vienai/vienam iš jūsų knygą padovanosim, kaip ir kitą Sofoklio dovaną Marinos Achmedovos “Šedevrą”, bet tada, kai jau perskaitysiu.

***

Straipsniukas apie autoriaus posūkį nuo dedektyvų prie istorinių romanų.

Akunin-blog480