The Namesake

Kai Lahiri pradėjo eiti į  darželį Kingstone, Rhode Islande, mokytojai nusprendė ją vadinti “pet name” – naminiu vardu – Jhumpa, nes tokį vardą visiems buvo lengviau ištarti. Pagal indų tradiciją, kiekvienas vaikas gauna naminį “pet” vardą, kuriuo jį šaukia namiškiai ir oficialų “good” vardą, kuriuo šaukiamas visame už namų slenksčio esančiame pasaulyje, o pirmą kartą –  mokykloje.

Kaip prasidėjo autorės vardo istorija, prasideda ir Gogolio, pagrindinio knygos herojaus gyvenimas. Gogolio tėvai emigrantai iš Indijos (juos vienas kitam išrinko jų tėvai), gimus sūnui, tikrojo “good name” vardo suteikimo garbę duoda berniuko močiutei, kuri išrinktą vardą išsiunčia niekada adresato nepasiekusiu laišku, o pati pasimiršta, taip ir lieka berniukas keistu “pet” vardu Gogol (čia, žinoma, dar viena vardo istorija), negavęs tikrojo oficialaus vardo.

Šiuos metus tikriausiai galėčiau skelbti emigrantų metais – kas antra knyga apie emigrantus. Kiekvieno istorija skirtinga, o kartu labai vienoda, ypač pirmajai kartai – ilgesys, nuostalgija, nepritapimas, kultūriniai skirtumai, noras išlaikyti vaikus toje pačioje tradicijoje, kaip ir jie patys. Taip tėvai gyvena nepažindami savo vaikų, vaikai gyvena dvigubą gyvenimą nenorėdami skaudinti savo tėvų. Visi sukasi tokiam rate ir nežinia, ar yra išeitis. Gal išeitis būtų asimiliacija, bet eiti prie savo pasaulio suvokimą ar kardinaliai jį pakeisti nėra lengviausia užduotis. Gal tiksliau, tai nėra vienos kartos užduotis.

Labai rekomenduoju šitą knygą. 4/5 (oi, sese, nesakyk tik – “labai rekimenduoji ir tik 4?”)

***

Filmas yra, bet blogo skaitytoja nerekomenduoja, greičiausiai viskas supaprastinta ir iki knygos netempia. O aš, kai tik pasieksiu savo lentyną, skaitysiu”Interpreter of Maladies”.