Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Tarp dviejų garsų

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Death Wins a Goldfish

Imagine if Human Resources told death he must take vacation days – an entire year’s worth of time off. What would Death do with all that free time? Where would he go? What his life would be?

Įsivaizduok, kad Žmogiškųjų išteklių skyrius liepia Mirčiai išnaudoti visas sukauptas atostogas – viso 365 dienas, nes niekada gyvenime neatostogavo. Ką Mirčiai daryti su tiek laisvo laiko, kur eiti, koks bus jos gyvenimas be darbo (kai nieko nereikia nužudyti)?

Autorius labai įdomiai pasirinko atskleisti žmonių, niekaip nesugebančių atsijungti nuo darbo ir pailsėti, patirtį. Jo manymu, Mirtis dirba daugiausiai iš visų, tieisiog nuolatos, naktimis ir be išeiginių – štai tokia netikėta metafora. Ką darboholikai veikia laisvalaikiu? Nuo ko pradėti, gal nuo garderobo (juodos skraistės atnaujinimo), gal nuo Netflixo, o gal nuo atrakcionų parko? Sporto? Tinderio? Kolekcionavimo? Dienos pliaže? Road trip, aplankant Mirties slėnį?

Knygoje labai mažai teksto (va tiek kaip viršuj – bene daugiausia), daug iliustracijų, bet viskas taip išgryninta, atidirbta, su humoru ir su mintim, ir su kontekstu. Makabriškai puiki knyga. Ai, o prie ko čia auksinė žuvelė tai jau teks paskaityt.

Bitės

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Heimat

Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”. Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas. Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl. Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai. Labai rekomenduoju.

Lighter Than My Shadow

Amazon.com: Lighter Than My Shadow (9781941302415): Green, Katie: Books Knyga, kurioje labai jautriai ir subtiliai pasakojama knygos autorės, turinčios valgymo sutrikimų istorija. Nuo ko viskas prasidėjo (labai neutralaus ir, atrodo, nekalto), iki kur nusirito ir koks ilgas ir sudėtingas buvo kelias iki bent jau pakenčiamos būklės ir savijautos. Kaip sako pati autorė, knyga atsirado todėl, kad ji būtų pati norėjusi turėtį tokį savo sutrikimo “manualą”. Skaitant labai jaučiasi, kad išgyventas kiekvienas paveikslėlis ir kiekvienas žodis – šito neišgyvenęs taip neparašysi ir nenupieši. Įvaizdinti visi demonai ir visur persekiojantys slegiantys juodi debesys. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad valgymo sutrikimų kamuojamas žmogus nebegali nuspręsti, kada yra alkanas, o kada ne, kiek suvalgyti yra normalu, o kur jau persirijimas. Viskas, kas susiję su maistu tampa labai sudėtingu reikalu.

Sakyčiau, ši grafinė novelė yra pati geriausia terapinė priemonė turinčioms šių sutrikimų – tiesiog kaip viltis, kad yra šviesa tunelio gale ir kad galima iš tos būsenos išeiti, o tėvams ir visiems aplinkiniams – kad būtų galima geriau suprasti sergantį žmogų, perskaityti ko kūno kalbą, greičiau užduoti klausimus, greičiau pajusti, kada laikas įsikišti ir sustabdyti.

Ech, skanaus skaitymo ir būkite sveiki.

Polina

Baletas ir knyga viename man yra tobula. Jei ne baletas, instagramas man būtų nereikalingas – ten aš spoksau į baletą ir balerinas, ypač kai būnu per daug pavargus skaityt. Tai tikriausiai nėr ką ir sakyt – “Polina” man patiko, nes tai grafinė novelė apie baleriną – nuo mažos mergaitės, pastebėtos griežtojo Bojinsky, iki suaugusios ir šokio prasme užaugusios balerinos.

Nors grafinę novelę vietomis buvo sudėtinga suprast – autorius be jokio įspėjimo ar naujo skyriaus pažymėjimo ima ir peršoka į visai kitą naują temą ar laiką – istorija gražiai pasakoja nuo didelės atrankos į baleto mokyklą, nuo juodo darbo baleto salėje (rusų baleto mokyklose tas darbas ne tik fiziškai, bet dažnai ir morališkai labai juodas), traumų, nesėkmių, draugysčių ir pykčių, iki profesinių ieškojimų, blaškymosi tarp skirtingų mokytojų ir skirtingų jų filosofijų bei tikslų, iki laisvės atradus savo sritį ir kryptį. Iki vaikystėje iš mokytojų girdėtų žodžių išsipildymo ir įprasminimo.

Ypač rekomenduoju baleto mėgėjams.

vienaistorija

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Daugiabutis

Image result for knyga daugiabutis

Vienintelė šios knygos blogybė – ją per greit perskaitai, tada nors imk ir iš naujo skaityk. Kai tik atėjo mano siuntinys, iš karto sėdau ir skaičiau, kol perskaičiau. Ir juokiaaausi, eina sau, kiek prisijuokiau, žiauriai juokingas tas “Daugiabutis”. Man net nerūpėjo, ką apie mane garsiai besijuokiančią pagalvos kolegos vaikų aikštelės tėveliai (savaime suprantama, kad tįsiausi knygą visur, kur tuo metu mane bloškė gyvenimo kasdienybė), nors, mano sesė gal pasakytų, kad man ir taip nelabai rūpi.

Ši grafinis romanas gal labiau yra grafiniai apsakymai, nes visas pasakojimas sudėliotas iš tokių, sakyčiau apsakymėlių, na, gerai skyrių. O ten įvairiausi daugiabučio gyvenimo epizodai – nuo nuomojamo buto paieškos iki trūkusių vamždžių, nuo senuose daugiabučiuose kartu gyvenančių pensininkų ir studentų (ir man tokia garbė gyvenime buvo tekusi – būti auklėjamai daugiabučio kaimynės, įsiveržusios per ne jos buto duris) iki vaikų ir tėvų santykių, mirusių bobučių ir euroremontų. Žodžiu, žiauriai faina, labai juokinga ir apskritai nuostabu, išskyrus, kad per mažai.

Čiupkit ir skaitykit, o aš laukiu dar!

Daugiabuciai-Gerda-Jord.jpg

Hostage

Image result for graphic novel hostage

Ši grafinė novelė pasakoja apie programos “Gydytojai be sienų” dalyvio “nuotykius” Ingušetijoje ir Čečenijoje 1997 m. Pirmosiomis savo darbo dienomis gydytojas Christophe André buvo vidury nakties pagrobtas iš savo kambario ir išgabentas į Čečėniją. Tris mėnesius jis išbuvo prirakintas prie radiatoriaus (žiūr. piešinėlį žemiau). Jo istoriją savo piešiniais pasakoja Guy Delisle.

Image result for graphic novel hostage

Neįtikėtina, kaip tokią istoriją galima padaryti įdomia ir nenuobodžia. Įsivaizduokite, kiek “daug” veiksmo yra žmogaus prirakinto prie radiatoriaus gyvenime: atsikeli, gauni valgyti, gerti, esi nuvedamas į tualetą, guli, miegi ir kiekvieną dieną tikiesi, kad jau greitai, kad derybos vyksta, kad jau tuoj tuoj.

Tik skaitytojas žino, kad dar ne tuoj, nes jaučia, kad didžiulis knygos svoris (grafinės novelės paprastai esti siaubingai sunkios ir didelės) vis dar guli ant dešinės rankos, o tai sukuria savotišką įtampą – kas bus toliau – ar taip pat tiesiog nieko nebus?

Image result for graphic novel hostage

Nors Christophe nebuvo specialiai fiziškai kankinamas, nieko nevykimas taip pat yra kančia ir reikia ypatingo talento nieko neveikimą nupiešti, įprasminti ir  suteikti jam gyvybę.

Įdomiausia, kad prie lovos gulinti knyga sudomino vaikus. O kodėl tas dėdė prirakintas, o kas atsitiko? Labai netikėtas kontekstas paliesti įvairias problemas, taip pat ir saugumo, išversti ir apsukti temą iki “kodėl negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” arba “kaip kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” ir šiaip saugumo klausimo. Na, ir žinoma, pasidžiaugti, kokioje palyginti saugioje šalyje gyvename.

 

*Knyga pirkta knygyne “Eureka”

Poppies of Iraq

iraq

“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.

iraq autoriai
Autoriai

 

Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek  kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.

Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.

The Best We Could Do

we coudl

Po to, kai Bill Gates šią grafinę novelę paminėjo, kaip vieną geriausių skaitytų 2017 metais, tapo nebeįmanoma ją nusipirkti internete. Išankstinis užsakymas – prašom. Kadangi dabar esu grafinių novelių fanė, tai tapau masinės psichozės auka – irgi užsisakiau knygą nusipirkti, kai tik vėl bus įmanoma.

Ši knyga – pabėgelių ir emigrantų knyga. Kartu tai – kartų skirtumų knyga, kuri ypatingai jautri ir skausminga tema, kai tėvai gelbėdami savo vaikų gyvenimus, dažniausiai juos praranda naujai kultūrai, naujai kalbai, kitoms, jiems visiškai nesuprantamoms tradicijoms, kuriuos nesutaikomai juos atskiria.

we could 2

Knygos autorė pačioje knygos pradžioje gimdo savo pirmąjį vaiką ir, tapusi mama, suvokia, kaip kardinaliai pasikeitė jos gyvenimas, užgriuvo didžiulė atsakmybė, o kartu ir ateina suvokimas, kaip tikriausiai ir visiems mums, susilaukus vaikų – kokį didelį niekada iki tol neįvertintą darbą nuveikė kiekviena mama ir tėtis.

Šis naujas jausmas verčia autorę atsigręžti į savo tėvus ir jų praeitį, jų patirtį, emigraciją, pakeltą ir nepakeltą. Knygos autorė Vietnamo pabėgelių dukra bando sugrįžti laiku atgal ir praeiti visą kelią, kurią jos tėvai praėjo ir taip suprasti savo tėvus.

Tai yra be galo jautri ir gili knyga. Ir labai daug kur susišaukia su “Sibiro haiku”, kad ir kaip toli geografiškai nutolusios viena nuo kitos.

Invisible Emmie

emmie

Dar viena grafinė novelė!

Emmie mokykoje yra nematomas žmogus ir pati puikiai tai supranta. Tiesiog taip jau būna – yra populiarieji ir visokie kitokie keistuoliai, kuriuos Emmie sugrupuoja ir dar skaitytojui išvardina. Net aprašo standartinį scenarijų, kas tokiems veikėjams paprastai nutinka knygose. Blogiausia, kad Emmie negali savęs priskirti nė vienai keistuolių grupei, o tada iš viso ne kas, nes neturi savo “rūšies”, kur bent kažkiek jaustumeisi sava.

emmie č

Paraleliai su Emmie kasdienėm negandom pasakojama toj pačioj mokykloj besimokančios Katie, kuri, savaime suprantama, visiška priešingybė mūsų herojei – ir graži, ir populiari, ir sportiška, ir protinga, istorija. Ta paralelė knygoje iš pradžių nelabai aiški, ir jau vienu metu buvau bepradedanti galvoti, kaip autorė išriš dvi istorijas, ir ar neteks vartyti akių dėl standartinės rožinės pudruotos pabaigos, bet, turiu pripažinti, kad pabaiga mane maloniai nustebino.

Toliau spoileris, tai neskaityk.

Katie pasirodė esanti Emmie išgalvota ir nupiešta tobula mergaitė, kuriai viskas sekasi, ir kuri gali eiti savo “keliais”, kai tik Emmie išdrįsta pakelti akis ir apsidairius pamatyti, kad pasaulyje tarp populiarių ir “outcasts” dar ir šiaip visokių neblogų žmonių gyvena, su kuriais visai nieko pasikalbėti.