“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.
Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.
Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.
knyguziurkes.com 