Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.