Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

be penkių pasaulio pradžia

be-penkiu-pasaulio-pradzia-1

Man atrodo, jaučiuosi panašiai kaip mokykloje, kai reikėjo parašyti rašinį apie poeziją. Visiškai neįsivaizduodavau, kaip tai reikia padaryti ir baisingai kankindavausi, nes man visad atrodė, kad poeziją reikia skaityti ir jausti, o ne rašyti, apie tai, kas ten parašyta. Tai va, dabar kažkaip taip jaučiuosi.

Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck. Net leidykla biškį pasiplauna su vos keliais sakiniais apie autorių ir išsisuka naudodama citatas ant viršelio.

Žodžiu, baigsiu aš čia savo bandymus, kol visai nesąmonių neprirašiau, bo naktį sekas jas rašyt (kelias jau ištryniau).  Tik pasakysiu, kad knygos dovanojimo įrašas fb sumušė visus knygų dovanojimo rekordus, sharinimus ir pamatymus. Įtariu, kad autorius labai populiarus. Jau yra arba bus, kai tik prasidės pasaulis.

Lukas Šiaudelis deda iš viršaus

lukas-siaudelis-deda-is-virsaus-1

Apžvalga parašyta suvienijus jaunosios skaitytojos ir mamos pajėgas.

Tai yra nauja Tomo Drigėlos knyga. Man ji patiko, nes buvo neįprasta (nors nesupratau, kaip įmanoma valgyti maisto nuotraukas*).

Knyga buvo apie berniuką, kuris labai labai norėjo tapti krepšininku. Jis lankė krepšinio pamokas, bet jam nekaip sekėsi. Vieną kartą Luko tėtis iš dabo parnešė Jono Kamuoliūno batus ir leidžia su jais eiti į krepšinio treniruotę. Lukui batai taip patinka, kad jis netikėtai ima ir įdeda iš viršaus.

Jo treneris pagalvoja, kad Lukas yra žvaigždė, ir norėjo jį išsiųsti į labai labai gera mokyklą, kurioje Lukas dar geriau išmoktų žaisti krepšinį. Bet tam reikia pasirašyti sutarį su Luko tėčiu. Bet tėtis per ilgai galvoja ir treneris paprašo Luko, kad jis nukopijuotų tėčio parašą. Lukas taip ir padaro, tik neperskaito, kas yra sutartyje.** Lukui tai gerai nesibaigia.

*Perkaitykite ir viską suprasite. (KŽmama: čia dar padiskutavome, kaip ten taip gali būti, kad tnak valgyti maisto paveikslėlius).

** Mokytojas sakė, kad prieš pasirašant sutartį, reikia ją perskaityti, nes sutartis gali būti sukčiavimas. (Kaip gerai, kad yra gerų mokytojų šiam pasauly).

 

Akiratis

akiratis_z1

“Traktatas apie pupelių gliaudymą” mane absoliučiai sužavėjo, tad naujos Wieslaw Mysliwski knygos pasirodymas lietuviškai labai nudžiugino – lenkiškai nemoku, deja, ir kito varianto skaityti šio autoriaus knygas neturiu.

“Akiratis” – ilgas lėtas pasakojimas apie gyvenimą. Bet nevarginantis ir tikrai nenuobodus. Nežinau, kaip jam taip pavyksta, šiam rašytojui – tikriausiai kokį penkiasdešimt puslapių rašyti apie pamestą batą ir nenusirašyti į lankas. Tai ir yra didžiausias meistrystės įrodymas, o skaitytojui savęs išbandymas – skaityti, o ne nubėgti akimis tekstu. Tokia savotiška meditacija.

Šis akiratis yra nusileidimas į vaiko akių lygį ir žvilgsnis į pasaulį iš ten. Pro akis praeina karas – tik kitoks, toks, kaip supranta vaikas, pokario nepritekliai, besikeičiančios ideologijos ir bažnytinės procesijos, pirmos šokio ir gyvenimo pamokos, tiesiogine žodžio prasme pamatytos pro tarpulenčio skylę sienoje (ta giminaičių meilės scena taip vaizdingai aprašyta, kad oho). Tuose akiračiuose mama iš elegantiškos tarpukario damos tampa nepakenčiama nuo užgriuvusios naštos įsiskaudinusia bambekle, tėvas nyksta akyse, iš Vokietijos rytuosna keliauja karvių bandos.

Vežimai, lagaminai, gendantys autobusai, begaliniai laiptai į miestą ant kalno – kantraus skaitytojo laukia ilga kelionė, per tiek laiko būtų galima pasiekti pasaulio kraštą, jei tik akiratis su kiekvienu kelionės žingsniu kaskart per žingsnį nuo tavęs nepabėgtų.