Žemiau kaklo. Viskas apie intymų moters gyvenimą

zemiau-kaklo_z1

“Žemiau kaklo” buvo įkvėpta “Žarnyno žavumynų“. Knygos autorės pagalvojo, jei jau žmonėms įdomu skaityti apie žarnas ir jų gyventojus, tai knyga apie tokius svarbius reprodukcinius orgaus tikrai neliks nepastebėta. (Mane sugundė 4,17 goodreads. Aha, neatsilaikiau.)

Prieš skaitydama, aišku, galvojau, ką dar naujo galėčiau sužinoti, kai esu šituos organus jau išnaudojus su kaupu ir dar truputį. Prisipažinsiu, apie žarnas sužinojau daugiau, bet ir šioje knygoje pasiskaičiau visokių “naujienų”. Knygoje viskas pateikiama nenuobodžiai moksliškai, su daug detalių ir paaiškinimų, remiamasi tyrimais, pateikiamos įvairios pusės, na, ir viskas labai skandinaviška – tiek požiūris, tiek stilius.

Nors knygos auditorija tikrai nėra vien paaugliška, galvodama apie maksimalią įmanomą iš knygos gauti naudą, rekomenduočiau ją į kiekvienos/-o  +/-15+ lentyną, tegul būna kaip kokia enciklopedija ar žinynas su linksmai detalia informacija. Kai reikės – pasižiūrės. Šimtą kartų geriau, nei sužinoti kokias pasakėles iš agentūros VBS.

O čia linksmosios jaunosios autorės

nin ir ellen su virseliu

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Poppies of Iraq

iraq

“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.

iraq autoriai
Autoriai

 

Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek  kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.

Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.

Be įsipareigojimų

lena

Pasaulio istorijoje didžiulės minios žmonių suprato, kad būti vienam- per maža, o trise – per daug.

Lena Anderssonsavo interviu sako, kad “Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja”. Skaičiau ir vėlei jaučiausi, kaip skaitydama Stasį Šaltoką – man tiesiog magėjo mest knygą į šoną, taip mane erzino Estera.

“Dievulėliau, reikia sugebėjimų būti tokia skystenybe,” – putojausi. O paskui pagalvojau, kad matau krislą svetimoj aky, kai iš savų rastai krenta. Juk ir rožinius akinius storais stiklais nešiojau, ir taip kvailai dariau, ir anaip pagalvojau, ir šiaip save paguodžiau, ir bilekaip sau įsimylėjusias smegenis pudravau. Estera, aišku, ypatinga veikėja, tokio amžiaus gal jau būtų laikas tvarkingiau stalčiukus galvoj susitvarkyti, ypač, kai ne pirmoje knygoje šitaip kankinasi, bet tiesiog nustojau putotis – Estera yra visokių įsimylėjeliškų reikalų koncentracija, nerami, nevalinga ir vieniša siela.

Tad šią knygą labai rekomenduočiau užstrigusiems beviltiškoje meilėje – gal pavyks kažkaip save pamatyti kitu kampu, pamatyti tokio užstrigimo myliu-noriu-negaliu absurdiškumą ir rasti exit nuorodą, nes kol stovi prie uždarytų durų, nepamatai atviro lango (liaudies išmintis apie dievo reikalus). Patariu neskaityti toms, kurias erzina žmonių neveiklumas ir nuolatinis zyzimas ir guodimasis dėl situacijos, kurios neturi valios užbaigti (nes užknisa juodai, o aš, nepaslaptis, į knygas žiauriai įsijaučiu).

Tiesa, labiausiai tai man patiko viena Esteros draugė, kuri neapsikentusi nesibaigiančių amerikietiškų meilės kalnelių, tiesiog pasiuntė ją su visom jos nesibaigiančiom viltim ir neviltim velniop. What a relief!

Mylintis žmogus gali iškęsi daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelyg spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas būna paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju.

Kaip galų gale baigės Esterai?

Haris Poteris ir išminties akmuo

haris-poteris-ir-isminties-akmuo305_z1

Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).

Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.

Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.

Laukia dar daug skaitymo. Balsu užtruks forever.

Belaukiant Bodžanglio

olivier

Skaitant šitą knygą visą laiką galvojau – ir kuo visa tai baigsis? Aišku, jei būtų gerai baigęsi, tai greičiausiai knyga nebūtų nei bestseleris, nei premijos nebūtų gavusi, iš tikro nebūtų net išleista, nes “knyga juokinga, kalba graži, bet knyga be jokio ryšio ir būtent todėl ją norima išleisti.” Tad visiškai normalu bent jau knygos pradžioje skaitytojui jaustis visiškai pasimetusiu ir nesuprantančiu, kas prie ko. Be to, tūlam piliečiui apskritai totaliai bohemiškas gyvenimo būdas, atsipūtimas ir nesibaigiantis tūsas yra pateisinamai keliantys nerimą ir iš gyvenimiškos patirties bylojantis apie tylą prieš audrą.

Bet čia gal ne moralizuojant reikia ją skaityt (taip gresia knygai būt nusviestai į sieną), kažkaip kitaip, taip “sieze the moment”. Iš tikrųjų tai paskaitykit, kaip apie knygą parašė Elžbieta Banytė, nes parašė tiesiog tobulai, o kai taip parašo, nematau reikalo bandyti pakartoti – geriau eisiu skaityti kitos knygos.

Tik dar pridursiu, ar patiko – keistai patiko, neišeina iš galvos, kas liudija apie knygos išskirtinumą ir kažką tokio, kas būna belaukiaunt nesulaukiamo.