Pasaulio istorijoje didžiulės minios žmonių suprato, kad būti vienam- per maža, o trise – per daug.

Lena Anderssonsavo interviu sako, kad “Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja”. Skaičiau ir vėlei jaučiausi, kaip skaitydama Stasį Šaltoką – man tiesiog magėjo mest knygą į šoną, taip mane erzino Estera.

“Dievulėliau, reikia sugebėjimų būti tokia skystenybe,” – putojausi. O paskui pagalvojau, kad matau krislą svetimoj aky, kai iš savų rastai krenta. Juk ir rožinius akinius storais stiklais nešiojau, ir taip kvailai dariau, ir anaip pagalvojau, ir šiaip save paguodžiau, ir bilekaip sau įsimylėjusias smegenis pudravau. Estera, aišku, ypatinga veikėja, tokio amžiaus gal jau būtų laikas tvarkingiau stalčiukus galvoj susitvarkyti, ypač, kai ne pirmoje knygoje šitaip kankinasi, bet tiesiog nustojau putotis – Estera yra visokių įsimylėjeliškų reikalų koncentracija, nerami, nevalinga ir vieniša siela.

Tad šią knygą labai rekomenduočiau užstrigusiems beviltiškoje meilėje – gal pavyks kažkaip save pamatyti kitu kampu, pamatyti tokio užstrigimo myliu-noriu-negaliu absurdiškumą ir rasti exit nuorodą, nes kol stovi prie uždarytų durų, nepamatai atviro lango (liaudies išmintis apie dievo reikalus). Patariu neskaityti toms, kurias erzina žmonių neveiklumas ir nuolatinis zyzimas ir guodimasis dėl situacijos, kurios neturi valios užbaigti (nes užknisa juodai, o aš, nepaslaptis, į knygas žiauriai įsijaučiu).

Tiesa, labiausiai tai man patiko viena Esteros draugė, kuri neapsikentusi nesibaigiančių amerikietiškų meilės kalnelių, tiesiog pasiuntė ją su visom jos nesibaigiančiom viltim ir neviltim velniop. What a relief!

Mylintis žmogus gali iškęsi daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelyg spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas būna paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju.

Kaip galų gale baigės Esterai?