Skaitant šitą knygą visą laiką galvojau – ir kuo visa tai baigsis? Aišku, jei būtų gerai baigęsi, tai greičiausiai knyga nebūtų nei bestseleris, nei premijos nebūtų gavusi, iš tikro nebūtų net išleista, nes “knyga juokinga, kalba graži, bet knyga be jokio ryšio ir būtent todėl ją norima išleisti.” Tad visiškai normalu bent jau knygos pradžioje skaitytojui jaustis visiškai pasimetusiu ir nesuprantančiu, kas prie ko. Be to, tūlam piliečiui apskritai totaliai bohemiškas gyvenimo būdas, atsipūtimas ir nesibaigiantis tūsas yra pateisinamai keliantys nerimą ir iš gyvenimiškos patirties bylojantis apie tylą prieš audrą.
Bet čia gal ne moralizuojant reikia ją skaityt (taip gresia knygai būt nusviestai į sieną), kažkaip kitaip, taip “sieze the moment”. Iš tikrųjų tai paskaitykit, kaip apie knygą parašė Elžbieta Banytė, nes parašė tiesiog tobulai, o kai taip parašo, nematau reikalo bandyti pakartoti – geriau eisiu skaityti kitos knygos.
Tik dar pridursiu, ar patiko – keistai patiko, neišeina iš galvos, kas liudija apie knygos išskirtinumą ir kažką tokio, kas būna belaukiaunt nesulaukiamo.
knyguziurkes.com 