Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.
Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.
Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.
Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.
Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.
knyguziurkes.com 
Belieka tik pritarti, kad knyga yra nuostabi. Tikrai primena Faulknerišką rašymą, kurio gerbėja esu. Labai gražiai-skaudžiai-taikliai-taupiai parašyta. Apie esmę, be jokių pašalinių bereikalingų veikėjų, nutikimų. Smeigia tiesiai į paširdžius.