Šiandien Erich Maria Remarque (1898-1970) gimtadienis.
Tarp jo parašytų knygų yra “Vakarų fronte nieko naujo” (1929), “Juodasis obeliskas” (1956) ir kt.
Naciai degino Remarque knygas, nes buvo paleistas gandas, jog jis yra žydas, o jo tikroji pavardė Kramer.
Gimtadienio proga klausomės Eltono Johno dainos “All Quiet on the Western Front” ir (džiaugiamės, kad gyvenam ne karo metu)
Ach, tie malunai, su kuriais daznai kovojame mojuodami rankomis, is anksto zinodami, kad nieko nelaimesime, nes kova beprasme. Lenkiuosi pries Miguel Cervantes, moderniosios vakaru literaturos pradininka, viena is Atlantu, ant kuriu peciu laikosi visos musu dabar skaitomos knygos.
Jie visi kartu is priekio atrodo taip:
/dulsineja/
Man patinka tureti laiko oro uoste. (rasant man dainuojasi sita daina, kazkodel galvojau, kad joje dainuoja apie oro uostus, bet atrodo, kad tik apie radarus, kuriuos mano kukulis pamacius oro uoste pasake:´o, malunas´) Nesakysiu, ka ten veikiu, jau tikriausiai sypsotes ir zinot 🙂 Arba zinot ir sypsotes 🙂 Aha, stoviu knygyne, panikos apimta skaitau knygu pavadinimus. Panika, nes knygyne taip greitai laikas bega, kad gali paveluot i lektuva, o baisiausia, jei tave prades saukti per garsiakalbi – taip siaubingai tardami tavo pavarde, kad tu niekada gyvenime nesuprasi, kad ten tave saukia. Panika, kad turi tiek mazai laiko, kad nespesi visu apziureti, apuostineti ir issirinkti kokia viena. Kad ir kaip siaubingai brangiai kainuoja knygos oro uostuose, dazniausiai as neatsilaikau. Kad prisiminciau, kur buvau, kur keliavau, kad knyga gautu savo oro uosto istorija. Skrendant i prieki nespejau issirinkt. Nazinau, ar spesiu griztant. O taip noreciau. Ech…
/¿o oro uoste ar buna ziurkiu?/
Šiandien mes pasipuošėme, užsidėjome pačias gražiausias diademas
Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves
Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi
Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.
O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.
2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.
Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).
Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.
K.Ž.G
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
K.Ž.G
Tokios naujienos man visada sušildo širdį. Po to, kai Westbury-sub-Mendip kaimelyje Somersete nebeliko mobiliosios bibliotekos, gyventojai už vieną svarą nusipirko raudoną telefono būdelę ir joje įsirengė turbūt pačią mažiausią pasaulyje biblioteką!
Bibliotekoje yra apie 100 knygų, CD & DVD. Bibliotekos lankytojai pasiimą norimą knygą, o vietoj jos į lentyną įdeda jau perskaitytą. Tokiu būdu knygos bibliotekoje nuolat atsinaujina.
Va čia tai graži idėja, ar ne?
Gal ir Lietuvos kaimeliuose tokios bibliotekėles galėtų būti?
Ir nereikėtų mums skųstis karpomais bibliotekų pinigais, tiesiog patiems reikėtų pasidaryti nepretenzingas bibliotekėles, kur mes kaip bendruomenė patys pasirūpintume savimi ir savo kaimynu.
K.Ž.G
Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.
Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂
^labanakt^
Kadangi knygų žiurkė L pasiėmė trumputes atostogas ir išvažiavo aplankyti vienos mūsų klasiokės ir Miguelio de Cervantes, tai pabandysiu neapsileisti ir palaikyti frontą, nes kaip žinia, knygų fronte visada yra kas nors naujo.
Mano skaitomuose knygų bloguose paskutiniu metu labai dažnai pradėjo šmėžuoti žodžiai- vasaros skaitiniai. Nežinau, kaip jūs, bet aš niekada neskirstydavau savo skaitomų knygų į vasarines ir ne. (Gal yra ir žieminių knygų? O gal ir demisezoninių?) . Taigi, ta sąvoka “vasaros skaitiniai” arba “vasaros knygos” lenda dabar iš visų kampų, ir aš bandau suprasti, kas turima galvoje.
Štai pavyzdžiui Oprah knygų klubas siūlo šią vasarą skaityti šitas knygas, ir kaip tame puslapyje parašyta šiam sarašui priklauso ir istorinės knygos ir lengvi romanai. Hmmm. Barnes & Noble siūlo iš vasarinio sąrašo vaikams perskaityti 8 knygas ir vieną gauti nemokamai.
Keletas New York bibliotekų net sukūrė specialų interneto puslapį www.summerreading.org, kur vaikai gali užsiregistruoti skaitomas knygas, sukurti savo avatarą, rašyti knygų recenzijas ir t.t.
Man “vasaros skaitiniai” asocijuojasi su tuo “Skaitytinų knygų sąrašu”, kurį mokytoja padiktuodavo prieš pat atostogas. Pamenu, kad labai labai laukdavau tos dienos, kai sužinosiu, ką reikia skaityti ir prisimenu, kaip tai vienas, tai kitas iš mūsų pergalingai nusišypsodavo ar sušukdavo, kai mokytoja pasakydavo jau perskaitytos knygos pavadinimą.
Vieną kartą prisijuokėm, kai mokytoja gana monotonišku balsu pasakė “Dostojevskis- idiotas” 🙂 Prireikė kelių sekundžių, kol supratom, kad čia toks knygos pavadinimas, o ne mokytojos nuomonė apie rašytoją.
O pats terminas “vasaros skaitiniai” man labiau asocijuojasi ne su konkrečiomis knygomis, o su nuostabiomis vietomis, kur galima skaityti. Pirmasis vasaros mėnuo jau įpusėjo, o aš vis dar nenusprendžiau, kokie tie “vasariniai skaitiniai” bus.
Turbūt darysiu taip, kaip darau ištisus metus- skaitau tai, ko užsinoriu. Be jokių planų ir be strategijų.
K.Ž.G
Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.
Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.
Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.
|mieganti|
Kadangi laiko skaityti turiu ne tiek jau ir daug, praktiškai visada ką nors skaitau valgydama. Dažniausiai laikraštį ar žurnalą, bet būna, kad ir knygą. Aišku, sunku skaityt knygą, nes riebaluotais pirštais neperversi kito lapo, bet vis tiek skaitau. Nors sakoma, kad taip elgtis yra totaliai negerai, nes nei pavalgai, nei paskaitai, na, bet aš nieko negaliu padaryti. Taigi, pirmas klausimas:
Labai pasigedot klausimėlio, tai čia dar vienas, detalizuojantis prieš tai buvusį. Dar būtų gerai, kad Dori paviešintų savo atsakymą komentaruose 🙂
|su braškių bliūdeliu|
Mano mylimojo žurnalo ‘”Vi läser” (“Mes skaitome”) naujausiame numeryje yra labai gražus fotoreportažas iš Virginia Woolf Monk’s House – namo, kur Virginia ir jos šeima gyvendavo iš pradžių tik savaitgaliais ir vasarą, o nuo 1939- nuolatos.
1919-ųjų birželį V.Woolf ir jos vyras Leonard atvažiavo apžiūrėti Monk’s House, ir nors name nebuvo nei šilto vandens, nei elektros, nei dujų, Virginia Woolf iš pirmo žvilgsnio pamilo sodą.
Savo dienoraštyje Virginia rašo (atsiprašau už nemokšišką vertimą): (rytoj) aš pauostysiu raudoną rožę; atsargiai pereisiu žole (aš judu tarsi ant galvos neščiau krepšį su kiaušiniais), užsidegsiu cigaretę, (…); tarsi naras labai lėtai panirsiu į vakarykštės dienos paskutinį sakinį.
Savo draugei 1919 ųjų liepos 23-iąją Virginia rašo :” Tu turi čionai atvažiuoti ir pasėdėti su manimi ant žolės arba pasivaikščioti po vaismedžių sodą arba parinkti čia esančių vyšnių, slyvų, kriaušių, figų“.
Virginia pripažįsta, jog sodas ” yra Leonardo kūrinys“, jog jo įnašas yra “herojinis“.
Visai netoliese (galima nuvažiuoti dviračiu) gyveno Virginijos sesuo Vanessa Bell, tai abiejų seserų soduose lankėsi T.S.Eliot, E.M.Forster (tas pats, kur parašė “A Room with a View” ir “Howards End”) ir ekonomistas John Maynard Keynes (visi jie juk kartu priklausė Bloomsbury grupei)
V.Woolf dukterėčia Angelica Garnett savo biografijoje rašo, jog Monk’s House buvo pilna žalios spalvos: “Žalia buvo Virginijos spalva. Žalia krikštolinė kriaušė visad buvo padėta svetainėje ant stalo tarsi jos asmenybės simbolis”
Virginijos ir jos vyro pelenai buvo išberti po guobomis Monks House sode. O nuo 2000-ųjų Monk’s House gyvena dizainerė Caroline Zoob su savo vyru Jonathan. 2000-aisiais laikraštyje buvo paskelbta, jog ieškoma žmonių, kurie sutiktų gyventi Monks House muziejuje ir dvi popietes per savaitę priimti lankytojus, kuriems labai knieti aplankyti V.Woolf namus. Straipsnis apie tai čia
chased Monks House in Rodmell,Susse as a couny retreat fom life in London. The garden won them over and they bought the primitive house without water, gas, or electricity. At Monks House they spent their weekends, holidays, and longer periods during the summer. They made it their permanent home in 1939. For Woolf, life in Sussex promoted bot
O čia galit pažiūrėti trumpą filmuką Visiting Monk’s House
K.Ž.G
u
Ir vėl aš grįžtu prie to, kaip Isabel Allende nešė vėliavą. Perskaičiau jos Paulą, apie kurią tuoj parašysiu, jei gausis, tai rankioju visokius gabaliukus, paveiksliukus ir tt. Na, ir beieškodama aptikau jos asmeninį nuotraukų albumą, kurį labai smagu pažiūrėti, ypač skaičiusiems jos knygas, tas, kur apie jos gyvenimą. O jau humoro jausmas!!! Skaitau ir žvingauju, garbės žodis. Na, žinoma, aptikau ir tas nuotraukas, kuriose Isabel neša žymiąją olimpinę vėliavą… Su autorės komentarais 🙂
|chi chi|
Kažkurią čia dieną pagaliau suvokiau, kad mano mažoji sesė išteka.
Mano.Mažoji.Sesė. Išteka.
VAJĖTUS!
Juk, atrodo, nelabai seniai dar stumdžiau ją mūsų lėlių vežime, jog vos prieš porą mietų prieš miegą skaičiau jai M.Ende “Begalinę istoriją”, visai neseniai anspaudavom savo vaikiškąsias knygas zuikių, ežiukų ir stirniukų antspaudais,ne per seniausiai knygų stirta užremdavau duris, kad ji neįeitų į kambarį.
O ji šią vasarą išteka.
Tad šia seseriška proga- knygos, kuriose vienaip ar kitaip aprašyti seserų santykiai.
K.Ž.G
O kokios “knygynės” seserys jums yra įstrigusios?
Mūsų skaitliukas jau rodo 2006 komentarus, tai man reikėjo skaičiuoti atbuline tvarka 🙂 Na, nė kiek nesistebiu ir labai džiaugiuosi, kad mūsų du tūkstantoji komentatorė yra… mūsų ištikimoji Dori! Ji ir laimėjo knygų žiurkių skanėstą, nors aš vis dar nežinau, kas tai yra, gal Dori pašnibždės, kas jai yra didžiausias skanėstas? Sveikinam Dori ir save sveikinam, ir visus mūsų blogo skaitytojus! Ačiū Jums 🙂
|abi|
PS Dori, susisieksime atitinkamom susisiekimo priemonėm 🙂
Šiandien gavau tokį laišką:
Mielas Bibliotekos lankytojau!
| STARTAVO KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS FACEBOOK’as ! Tapk bibliotekos gerbėju socialiniame tinkle ir sužinok visas naujienas greičiausiai !
|
Šaunu, kai bibliotekos ir biblitekininkės (kalnas) eina pas Machometą (skaitytoją) 🙂 Junkis prie savo bibliotekos Facebook’e!
|skaitytoja 2|
knyguziurkes.com 