Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?