Šviesuliai

Pakalbėjus su aplinkiniai skaitytojais matau, kad, daug kas jau apsišvietę “Šviesuliais”.

Labiausiai stebina knygos apimtis ir autorės amžius. Kodėl? Todėl, kad Eleanor Catton yra  jauniausia Man Boooker laimėtoja už storiausią Man Booker istorijoje knygą. Taigi, realiai iš visų laimėtojų ji turėjo mažiausiai laiko parašyti tiek teksto. “Kaip gi taip?”- vis sukosi klausimas galvoje. Ogi pradėti reikia labai labai jaunam, alia, “anksti kėlęs – nesigailėsi” ir panašiai. Pagooglinus sužinojau, kad knygos idėja užsimezgė, kai autorei buvo 14 metų, ir ji su tėvu keliavo Artūro perėja pietinėmis Naujosios Zelandijos Alpėmis (ieškantiems nuotraukų gresia nuostabūs vaizdai) ir tuo metu susidomėjo 1860 m.  vakarų kranto aukso karštine. Neįtikėtinas atsidavimas – pusę gyvenimo rašyti knygą – štai bestselerio receptas jauniesiems rašytojams.

Iš tiesų knygos detalumas stebinantis. Sakyčiau, panašiai rašo Kristina Sabaliauskaitė (beje, rekomendavusi leidyklai investuoti į šios knygos vertimą). Skaičiau ir stebėjausi visomis detalėmis, ir dar stebėjausi, kada autorė, būdama tokia jauna, surinko šitiek informacijos ir dar šitaip, sakyčiau, be penkių minučių tobulai sudėjo ir supynė į pasakojimą. Na, ne veltui tam skyrė gerą gablą savo gyvenimo.

Knyga man patiko, skaičiau labai įsitraukusi, o bet tačiau, negaliu pasakyti, kad “nurovė stogą”. Kaip savo apžvalgose minėjo keletas komentatorių goodreads – darosi įprasta, kad nuo šitokių kaladžių lengvai galima nubraukti apie porą šimtų puslapių ir knyga tikrai nenukentėtų – greičiausiai tik pagėrėtų (kaip pvz. ir kita plyta – “The Goldfinch“). Įdomiausia, kad “Šviesuliams” galima nurėžti knygos galą – viskas išsiriša maždaug šeši šimtai kažkelintajame puslapyje.

Suptantu, kad autorei reikėjo išsiplėsti į savo matematiškai sukonstruotą rėmą su proporcingai trumpėjančiais skyriais (dylančiais kaip mėnulis), bet man iš tikro neįdomu knygos matematika ir astronomija, man įdomu, kaip mane knyga įtraukia, ir kaip aš įdomiai/neįdomiai leidžiu laiką. Labai egoistiška, prisipažįstu, ypač turint omenyje, kiek vargo įdėta (rašant, ne skaitant).

Taigi, nors knyga stogo ir nenunešė, vis tiek labai rekomenduoju perskaityti, nes ji iš ties yra išskirtinė. Dėl jau minėtų detalių, kurios skaitytojui atskleidžia to meto žmonių gyvenimo salygas, aplinkybes, kasdienybę ir t.t., dėl toliomosios Naujosios Zelandijos istorijos (viskas buvo nauja, visiškai nieko apie tai nežinojau, net nežinojau, kad Naujojoje Zelandijoje buvo aukso karštinė), dėl detektyvo, dėl šimtų puslapių paslapties ir intrigos, galų gale dėl matematikos ir astronomijos, kuri gal kažkam ir nuneš tą stogą. “Šviesuliai” yra to laikmečio metraštis parašytas šiuolaikine kalba, tad ją verta perskaityti vien jau savišvietos tikslais, jau nekalbant apie malonumą.

Pabaigai padėkosiu “Apsišvietulinusiai” knygų graužikei Ievai už keletą taškų ant i.