Lakštingala

lakstingala jotema

Užtikau bibliotekoje ir susigundžiau pažiūrėti, kas čia per knyga, kad jau ten labai patinka goodreads ir audible, ir visiems kitiems. Na, geriau jau būčiau nesusigundžius, nes būčiau kokią kitą knygą per tą laiką įpusėjus, žodžiu, waist of time. Pakentėjau iki šešiasdešimt kažkiek puslapių (vis gailėdama sugaišto laiko) ir nusprendžiau negrauždama savęs nešti atgal į biblioteką.

Knygos tema – karas Prancūzijoje – nelabai naujiena paskutiniu metu, paskutinę, ką skaičiau – “Neregimoji šviesa“, dar anksčiau “Sarah’s Key“. Rašyti apie ką tikrai yra, gal ir šioje knygoje ką nors gero ir įdomaus papasakoja autorė, bet man tiesiog nepakenčiamas buvo rašymo stilius. Kam aprašynėti visas įmanomas detales – kokie varteliai, kokia staltiesė ir visa kita, kas yra aplinkui – gali praleisti išsisas pastraipas beverčio nieko nepasakančio teksto.

Trūko kantrybė ir su labai vienpusiškais seserų charakteriais, žinoma, nežinau, kaip ten autorė jas surikiavo vėliau, bet kažkaip ir nebeįdomu, nes greičiausiai įrišo kaspinus ir papudravo nosis karo pabaigai. Ir dar tas vyresniosios sesers (gerietės ir švelnuolės) noras atsikratyti jaunėlės, na, gerai, kad ir po nesėkmingo nėštumo, bet vis tiek – prie ko čia vargšė mergaitė, gi nuo laiptų jos nenustūmė? O ir jaunėlės kelionė pas seserį prasidėjus karui kaip į kažkokią pagaliau saugią vietą, o paskui vos atvykus – kandžiojimasis ir bambėjimas. Nu, nežinau, trūksta man loginės sekos ir motyvacijos. Tad, adios, be širdgėlos.