Frančeska

Gyveno kartą Frančeska. Miela paauglė mergaitė, kurios galvoje staiga ėmė krebždėti eilės. Bet ar mergaitė gali būti poetė? Ar iš viso būna moterų poečių? Kiek jų galėtumei išvardinti, jei tau būtų trylika? Lietuvaičiai tikriausiai visi žinotų Janiną Degutytę ir Violetą Palčinskaitę, ar čia aš labai pro rožinius žiūriu?

Poezija yra lyrinė knygos pusė, na, o kita knygos pusė yra gyvenimiška. Frančeska atsiduria tokiose ribinėse situacijose, kurios pakankamai sudėtingos jos amžiui, bet taip jau būna, kad į gimimo datą visokios nelaimės nežiūri. O talentingoji autorė Anna Piwkowska, taip pat poetė, labai gražiai veda Frančeską per tas sudėtingas situacijas, laiko ją už rankos, atveda prie žmonių, kurių šiaip jau nebūtų gyvenime atsiradę ir įvelia į įvykius, kurie esant komforto zonoj net neištiktų. Taip ir auga Frančeska. Ir nauja poetė.

Kai skaičiau šitą knygą, labai galvojau, kas gali būti šios knygos skaitytojas ir mylėtojas. Dabar, kai tiek daug pramoginių knygų, su daug iliustracijų, juokų ir visokių kreizėjimų, “Frančeska” man pasirodė labai rimta knyga, o rimtai knygai reikia rimto skaitytojo. Kuris nepraleis eilėraščio tam, kad greičiau perskaitytų puslapį ir šiaip turės truputį daugiau kantrybės nei vidutinis skaitytojas. Bet, pasakysiu dabar skambiai, už kantrybę ir ištvermę bus apdovanotas gražiu tekstu ir gražia jautria istorija. Ir tikrai galės jaustis ypatingu skaitytoju (ypatingo skaitytojo medalį atsiųs knygų žiurkės).