Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…