Aštuoni kalnai

Esu baisiausiai patenkinta, kaip tik patenkinta gali būti knygų žiurkė iš eilės gavusi kelias geras knygas. O su šia ypač patenkinta, nes paėmiau visiškai atsitiktinai, alia pagal gražų viršelį, be jokių rekomendacijų, net neperskaičius normaliai knygos viršelių, nieko. Ir štai vos ne šedevras. Kodėl negali visi rašyti tokių nuostabių knygų, kurios yra traukinio kelinės Klaipėda – Vilnius ilgumo? Be jokių nereikalingų pliurpalų, autoriaus išsilavinimo ar naujų susidomėjimo objetų demostravimų, kurių nedrįsta išbraukt redaktoriai?

Skaitydama šią knygą galvojau apie tėvus ir vaikus, tėvus ir sūnus, mylinčius vieni kitus, trokštančius bendrystės, artumo ir meilės, ir niekaip negalinčiais išsiveržti iš užburtų lūkesčių, kasdienybės ar būdo nesutapimo pinklių. Apie meilę, kuri užplūsta per vėlai, kai nebėra kam jos atiduoti, belieka tik kažkieno atminimo ir to neišsipildžiusio artumo vardan versti kalnus, statyti namus kalnuose, ilgėtis nebesamo.

Tai knyga apie tylią draugystę, apie kasdienių sunkumų nebepakeliančią meilę, apie vienatvę, žinoma, apie kalnus. Knyga, kurią skaitydama planuoju savo kitas atostogas nuo pirmųjų puslapių. Į Alpes. Atrodo, vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvenimas tikras tada kai sekasi, ir tada kai jau nebelabai.

Labai patiko, labai rekomenduoju.