Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.