“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”