Iš pradžių tai aš tam Juniorui norėjau duoti į snukį – visai kaip jo merginos, visos, kurios bent kiek nešė ant normalių merginų, kaip ta vienintelė, kurios paskui reikėjo gedėti ir dėl kurios reikėjo kristi į žiaurią bedugnę (toji į snukį greičiausiai taip ir nedavė), o paskui norėjosi apkabinti ir raminti kaip kokį brolį, vargšą prapuolėlį, kurį žinai inside out, beveik žinai, kaip jis pasielgs ir kokia bus kita jo pasakyta frazė – vis tiek gi brolis, kad ir lūūūzeris, savas kraujas ir taip toliau.
Štai taip ir skaičiau tą knygą. Truputį nervino, kaip jau minėjau, erzino (ypač dėl moterų paveikslų) ir kėlė norą muštis, kaitino kraują – viskas labai latino, viskas labai atvira, tas lūzeriškumas ir nesislėpimas po kauke, nesipudravimas ir nesirodymas geresniu nei esi. Gal dėl to ir nemeti skaityti ir erzintis? O gal dėl autoriaus apgavystės, kad manaisi skaitąs apie latino geto šaligatvių šlifuotoją, o pasirodo, kad ne, kad išsidūrei. Nes užsiliūliavai stereotipais, nesitikėjai, kad “inteligentiška” meilė, aistra ir nuopolis būtų tokie va, kaip parašyta.
*****
PS Šiaip iš 15 psl.:
“Magda – knygų žiurkė…”
knyguziurkes.com 