Štai taip tu ją prarandi

stai taipIš pradžių tai aš tam Juniorui norėjau duoti į snukį – visai kaip jo merginos, visos, kurios bent kiek nešė ant normalių merginų, kaip ta vienintelė, kurios paskui reikėjo gedėti ir dėl kurios reikėjo kristi į žiaurią bedugnę (toji į snukį greičiausiai taip ir nedavė), o paskui norėjosi apkabinti ir raminti kaip kokį brolį, vargšą prapuolėlį, kurį žinai inside out, beveik žinai, kaip jis pasielgs ir kokia bus kita jo pasakyta frazė – vis tiek gi brolis, kad ir lūūūzeris, savas kraujas ir taip toliau.

Štai taip ir skaičiau tą knygą. Truputį nervino, kaip jau minėjau, erzino (ypač dėl moterų paveikslų) ir kėlė norą muštis, kaitino kraują – viskas labai latino, viskas labai atvira, tas lūzeriškumas ir nesislėpimas po kauke, nesipudravimas ir nesirodymas geresniu nei esi. Gal dėl to ir nemeti skaityti ir erzintis? O gal dėl autoriaus apgavystės, kad manaisi skaitąs apie latino geto šaligatvių šlifuotoją, o pasirodo, kad ne, kad išsidūrei. Nes užsiliūliavai stereotipais, nesitikėjai, kad “inteligentiška” meilė, aistra ir nuopolis būtų tokie va, kaip parašyta.

*****

 

PS Šiaip iš 15 psl.:

“Magda – knygų žiurkė…”

 

Trigrašis į diskusiją

Ar kas nors dar nepastebėjo vykstančių debatų apie lietuvių kalbos norminimo talibaną? Apie tai, jog ““Mums stovi už nugaros ir sako – tu kuri kalbą, bet jos nemoki,” ir apie tai, jog kalbinio talibano išgąsdinti redaktoriai be jokių sąžinės graužimų drasko rašytojų tekstus.

Keletas citatų iš K.Sabaliauskaitės teksto:

Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.

“Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”

 

O čia-citata iš VLKK puslapio

“Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.

Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?

Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą  kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.

Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")

 

K.Ž.G.

 

 

Trumpas įstabus Oskaro Wao gyvenimas (Junot Diaz)

Kalbinis fejerverkas.

Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.

Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo  vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?

Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje  nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂

Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.

Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.

Autorius Junot Diaz

Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.

Ar įmanoma panaikinti fuku?  Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.

Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.

K.Ž.G