Month: July 2022

Luizianos kelias namo

~ kzL ~ Leave a comment

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

~ kzL ~ Leave a comment

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kruvinas mėnulis

~ kzL ~ Leave a comment

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Šaltienos bistro

~ kzL ~ 2 Comments

Jei dar neskaitėt Ievos Dumbrytės “Šaltienos bistro”, tai pačios ir pati kalti. O aš, įsivaizduokite, kad lakstau (galvoje) ir rėkauju – talentas, talentas. Nu, bepigu čia šūkaut – ši knyga yra išrinkta pernai metų kūrybiškiausia. Žinau, kad į tuos sąrašus nekreipiat dėmesio, nes ten draugeliai savo draugelių knygas tituluoja, na, kaip visada ant LT literatūrinės žemės, bet šį kartą raginu suklusti, nes panašus geras jausmas buvo apėmęs skaitant “Pietinia kronikas”. Tik lengvas įspėjimas, jei esat labai romantiškos ir jautrios sielos, tai gal neskaitykit, nes humoras čia juodai juodas ir paskui nė “Markovaldo” imbieras nepadės, nes apetitas bus dingęs (naudinga norint sulieknėti, beje).

“Šaltienos bistro” skaitytojas patenka į savotiškus pragaro ratus, tik ne Dantės, o maisto pramonės / visuomeninio maitinimo ar dar kokio ten velnio. Patekai ir teks iškęsti viską iki paskutinės kiaulienos kremzlės arba, nu, tikriausiai, krist mirtinai nusikalus arba nuo nenustatytos kilmės kerų. Nes maisto gaminimas, ypač šaltienos, yra tiesiog apeiginis reikalas, kurio nevalia nei pagreitint, nei kokio kampo nukirst (pats gali būti nukirstas už tokius bajerius). Taip pat nevalia priešintis tradicijoms, sustiprintoms haliucinacijomis nuo pervargimo, darboholizmo ir vos ne tarybinio lygio darbo spartuotlių lenktynių – tik nugramdžius paslaptingą ir niekur neskelbiamą kiekį mėsos, pereisi į kitą žaidimo be taisyklių lygį, tai yra, kitą pragaro ratą.

Išskyrus pagrindinį Šaltienos veikėją, kaip ir knygos autorę – diplomuotą istoriką, visi kiti knygos veikėjai neapčiuopaimi kaip vaiduokliai, suzombėję ir pragaruose gerokai pastrigę, undergroundas tiesiogine žodžio prasme. O gal čia savotiška Matrica, apie kurią arba žinai, arba ne? Dar paslaptingesni verslo savininkai, tokie maždaug devyniasdešimtųjų mistinės tautybės banditai bordiniais švarkais, alia šventuoliai tradicijų sergėtojai, o iš tikro labiau sektantai, kuriems reikia iškišt nekošerną dukrą.

Šiaip apie knygos antrą pusę biškį jau buvau pavargus nuo knygos atmosferos ir nekantriai laukiau, ar sustings šaltiena ar ne (visada bijau tų nevykusių, knygą sugadinančių pabaigų), bet galiausiai knyga tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir pabaiga sėkmingai įvyko. Nekantriai lauksiu kitų Ievos Dumbrytės, kuriai tėtis linki gyventi įdomiai, o mama rašyti taisyklingai, knygų. Autorė, kuri atvirai pasakoja apie savo visai kitaip, nei svajojo, nusisekusį gyvenimą, manau, tikrai turės ką mums papasakoti. Skaitom, palaikom, ši knyga tikrai įnešė šviežaus (kas, kad kiaulių) kraujo LT knygų pasaulyje.

Markovaldas

~ kzL ~ 2 Comments

Italo Calvino sako, kad jo “kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus jūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.” “Markovaldui” šie žodžiai tinka šimtą procentų.

Markovaldas – besvoris šios knygos personažas, kaip balionėlis, kurį už uodegos laiko žemiškas žmonos su šešiais vaikais svoris (kaip smagu žmonai su vyru-balionėliu tikriausiai turėtų rašyti jau kitas rašytojas arba rašytoja). Paprastai tokie personažai būna kokie ivanuškos duračiokai, bet man labai patiko, kaip Calvino tiesiog neleidžia pasauliui jo personažo užspausti ir dusint savo svoriu.

Nepaisant visokių negandų, Markovaldas nepavargsta matyti stebuklų mažuose dalykuose, o kad nenubanalėt ir nepaverst teksto pasakėle, autorius skaitytojui vis užmeta kokio sarkazmo, ironijos ar pašaipų aplinkai, lyg primindamas, kad viskas daroma su tikslu – pasaulis spaudžia, bet aš vis ištrūkstu ir išsisuku, ir ne Markovaldas naivus, o pats pasaulis pokvailis ir absurdiškas.

Man atrodo, Markovaldas labai tinkamas pavargus nuo sunkių skaitinių, toks kaip imbieras, užkandamas naujam skoniui sustiprinti, ar intarpas tarp visokių detektyvų, kai niekas kitas nesiskaito. Labai Benigni “La vita e bella” nuotaikos – bjaurus ir žiaurus tas pasaulis, bet ir gražus, pasirink, ką nori matyti.

Gražus pasauli, kurgi tu?

~ kzL ~ 7 Comments

Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.

Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.

Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.

Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).

Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.

—————————————————

Už knygą dėkoju Alma Littera

Sėjikas

~ kzL ~ 2 Comments

Toliau tęsiu Katrine Engberg detektyvų serialą. Detektyvai ir trileriai pats geriausias atostogų skaitalas. Tik, aišku, daug vietos lagamine užima, o gyvavimo trukmė vos diena kita.

“Sėjikas” yra pirmoji Kroner and Werner serialo dalis ir, sakyčiau, gal man net labiau patiko negu “Drugelio namai”. Arba panašiai patiko. Aišku, tenka atsukti laiką atgal ir Anetė, kuri trečiojoje dalyje niekaip nenusėdi motinystės atostogose, čia dar tik burkuoja su savo mylimuoju, o Jepė vis dar labai kenčia po skyrybų su žmona.

Man labiausiai gal patiko šios knygos sluoksniškumas – žmogžudystės vyksta lyg ir dėl vienos priežasties, paties žudiko asmeninių motyvų, bet realiai tai viskas daug giliau užsukta, visai kitos priežastys, slaptos manipuliacijos kitais žmonėmis ir taip toliau. Ir blogiečiai tokie jau beveik nuo visko išsisukę, ir tik šeštojo detektyvų jausmo dėka byla nenutraukiama net atsiradus žmogui, kuris už viską prisiima kaltę. Nes vis tiek kažkas negerai, o su tuo negerumu profas tiesiog negali gyventi. Na, pridėkim dar ir tai, kad visas veiksmas vyksta pagal šiuo metu rašomą detektyvą (labai įdomu, nes mano dabar klausomame Anthony Horowitz detektyve “Moonflower Murders” yra knyga knygoje).

Žodžiu, didelių lūkesčių neturėjau, po @juoda lentyna įspėjimų, buvau nusiteikus visokiems vertimo šedevriukams (buvo keletas vietelių, kur sakiniai nė į tvorą, nė į mietą ir dar be reikšmės, buvo ir typos), bet kažkaip, kai žinai, ko laukti, tik juokino tos nesąmonės. Smagu buvo perskaityt ir atlaisvint namų lentynoje vietą, nes detektyvams metų metus laukti savo eilės tikrai ten ne vieta.

Drugelių namai

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip kad žmonės užsimano silkės, taip aš būdama ne namuose užsimaniau detektyvo. Tai pakentėjau iki ryto ir variau tiesiai į Girulių biblioteką kokio nors padoresnio. Tai Katrine Enberg “Drugelio namai” gerai susiskaitė, puslapiai greitai vertėsi, nebuvo didelių nesąmonių (alia per tvoras laipiojančių devyntą mėnesį su dvyniais nėščių policininkių) nei didelių galvosūkių. Tiesa, vieną siužetinę liniją gal būčiau metus lauk, nes kažkaip man pritrūko surišimo su kitomis linijomis, bet kadangi buvau nesikabinėjimo nuotaikos, tai tiek jau to. Tokia gavos poilsinė knyga.

Na, o detektyvų siužetų atpasakot kaip ir nelabai verta. “Drugelių namai” susiję su medicina, psichikos ligomis, ligonių slauga. Vieną dieną Kopenhagoje randama negyva slaugytoja – jos kūne kažkokie keisti simetriški įpjovimai, o auka nužudyta visiškai nuleidus kraują. O kitą dieną dar viena tokia pati auka. Kaip jos susiję ir kas žudikas?

Ne šedevras, bet normalus detektyvas, jei kažko panašaus pasiilgote – puikiai tiks. Aš bandysiu skaityt pirmas dvi “serialo” dalis, tik girdėjau, kad pirmosios vertimas su vertimo perlais, tai žiūrėsiu, kiek kantrybė laikys.