Lucy by the Sea

Pirmiausia disclaimer – Elizabeth Strout yra mano labai mėgstama rašytoja, taigi prašau į mano apžvalgą atitinkamai žiūrėti. Man ši autorė galėtų raštyti, kaip ji ėjo į parduotuvę pieno ir aš apsalusi apie tai skaitysiu (klausysiu, nes visų Strout knygų klausiau). Žodžiu, pagyromis galite netikėti visai.

Ketvirtojoje serijalo apie Lucy dalyje 2020 metai – prasideda pandemija. Lucy kaip tik suplanavusi savo knygos turą Europoje, kai jos buvęs vyras William paskambina ir liepia krautis lagaminą – reikia kuo skubiau išvažiuoti iš New Yorko. Visi žinome, kuo baigėsi užsidarymas namuose “tik porai savaičių”. Taip Lucy su savo ex atsiduria Meine, name ant jūros kranto, kur prasideda mus visus ištikęs naujas pasaulis.

Ši knyga yra pandeminio gyvenimo refleksija – nuo piktumo ir negalėjimo pakęsti aplink esančių žmonių, iki džiaugsmo ir ramybės, kad karantino metu nereikia gyventi vienai mažame bute, nuo visuomenės susiskaldymo skiepijimosi ir kaukių dėvėjimo temos iki gyvenimo susigrūdus mažuose butuose, nuotolinio darbo, negalėjimo skaityti. Šis laikas taip pat ir susitaikymo su antrojo vyro netektimi – nauja baisi kasdienybė tiesiog užgožia senąjį gyvenimą, buvusio pasaulio problemas. Nors ir visi uždaryti, gyvenimas toliau srūva, žmonės susitinka, išsiskiria, randa ir praranda. Nauja realybė, kurioje Lucy daug gyvenime mačius ir pasirenkanti, kurias kovas verta kovot, o kurias ne. Kaip pati sako: “You can become bigger or bitter”.

Ketvirtoji Lucy istorijos dalis, deja, pati silpniausia. Vienu metu net kilo mintis, kad tiems, kam ši autorė nelabai, šioji dalis užknis ir bus per daug nuobodi. Galbūt net tiems, kuriems labai. Bet kaip jau sakiau, man labai patinka tiek knygos autorė, tiek įskaitytoja, mane labai raminančiai veikia jos klausyti. Šios audio knygos yra vienos iš tų, kur klausau po keletą kartų. Vis tiek lauksiu kitos dalies, bet tikiuosi autorė nenuskubės ir fanus nudžiugins stipria knyga.

Kaip tu?

Šioj knygoj 10 moterų istorijų. Knyga, kurią skaitydama ir pažliumbiau biškį, ir nusišypsojau, ir pasidžiaugiau. Kokios istorijos! Kokios skirtingos moterys, kaip skirtingai jos keliauja savo gyvenimus. Vienas bendras jų bruožas – nepasiduoti, keltis, kibtis, išdrįsti atsisukti į save, stoti akistaton su savo gal nelabai tikusia vaikyste, nelabai vykusiai nugyventa gyvenimo atkarpa, tiesa, neteisybe, praradimais. Galima skaityt, kai sunku, gal pamatysi, kad nieko tau ten nesunku, tik gal biškį liūdesėlis užėjo, o gal istorijos bus pavyzdys, kad kažkas tavo gyvenime tikrai nelabai gerai, o gal suteiks viltį ar įkvėps pokyčiams. Man patiko, kad pasakojama be patoso, paprastai, kartais iki skausmo atvirai. Pagarba visoms šioms drąsioms moterims.

___________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.