Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.
Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.
Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.
Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.
Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.
__________________________________________
Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.
knyguziurkes.com 