2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Vernonas Subutexas

Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.

Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!

O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.

Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.

Labai rekomenduoju.