Afganistano sūnūs

“Afganistano sūnūs” – trumpa istorija apie vaikinus pabėgelius Švedijoje. Kadangi atvykimo į Švediją metu jie sakosi esą nepilnamečiai, patenka į laikinus namus, kuriuose gyvena prižiūrimi socialinių darbuotojų (gal juos reiktų ir kitaip vadinti, tuos vaikinus prižiūrinčius žmones, neatsimenu, kad kas tiksliai būtų įvardinęs pareigas) ir laukia vienokio ar kitokio nuosprendžio dėl savo tolimesnio gyvenimo. Darbuotojų darbas šiuose centruose labai reglamentuotas, visi elgesio modeliai kruopčiai uždokumentuoti, taip pat kruopščiai dokumentuojamas ir gyventojų elgesys – ką, kaip ir kada padarė.

Rebeka yra tokio centro darbuotoja. Ji pati vos keliais metais už juos vyresnė ir jai nelabai pavyksta būti tik darbuotoja pagal instrukcijas. Nespėjusi atbukti nuo sistemos, ji mato žmones – vienišus, išsigandusius, sužalotus, pažemintus žmones, kuriems matuojamas žandikaulis, kad nustatyti, ar jie tikrai jau suaugę vyrai, ar vis dar nepilnamečiai, lyg fizinė branda būtų lemiantis faktorius, ar bus leista jiems pasilikti, ar ne. Šiaip tai tokie viercheliai tie bachūriukai, skaitytojas nelabai turi progos pradžioj pajust jiems simpatijų, bet po kiek laiko kyla klausimas, o kodėl vaikinai tapo pabėgeliais, nuo ko jie bėgo, gal jie vadinamieji ekonominiai pabėgeliai? O jei tokie, tai iš kur randai ant kūno, košmarų klyksmai naktį? Deja, vaikinų gyvenimai iki Švedijos taip ir liks tik užuominose.

Koks jausmas liko perskaičius knygą? Tikriausiai ne kartą girdėjot posakį apie tai, kaip aukos tampa statistika? Nuo kurio ten skaičiaus taip atsitinka? Tai šioje knygoje yra po statistika tūnanti keleto žmonių istorija Švedijoje. Tai tarsi laikina stotelė tarp statistinių nelegalių imigrantų, kurie vėliau greičiausiai bus deportuoti atgal. Savotiškas atokvėpis, kurio metu skaitytojas gali pamatyti žmogų, kuriam šiaip gal normaliam gyvenime turėtų rūpėti merginos, krūti ratai, ar kur važiuosi studijuoti kitais metais.

Leidykla, matyt dėl to, kad knygoje rašoma apie savižudybę ir apie seksą, apdairiai deda N-16 ženklą, bet man toks jaumas, kad dabar jau mes durninam savo jaunus protingus žmones. Lyg iki šešiolikos jie gyventų dramblio kaulo bokšte rožiniais langais ir nematytų aplink atsitinkančio gyvenimo. Mano manymu, tikrai galima skaityti ir porą metų ankščiau, priklausomai nuo brandos. Tegul tik skaito ir suvokia, kokiam privilegijuotam pasauly gyvenam. Nors, aišku, kiekvieną dieną tai ir nėra taip akivaizdu.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s