Kai ateis naktis

Apie šitą knygą kalbėjome kovo mėnesio Jaukiame knygų klube. Jei ne klubas, greičiausiai niekada nebūčiau sugalvojusi skaityti šios knygos – kas kartą džiaugiuosi tuo, kaip knygų klubas praplečia mano knygų pasaulį, kaip padeda kitaip pamatyti knygas. Taip atsitiko ir su R. Arenas knyga “Kai ateis naktis”. Apibendrinant diskusiją sakiau, kad šią kubiečio autobiografiją perskaičiau per ekonominę-politinę-socialinę prizmę, o štai kitos kolegės skaitytojos knygoje matė tropines Karibų audras, smilkstančias palmes, šėlstantį vandenyną. Žinoma, aš irgi mačiau šiuos vaizdus, bet man jie buvo tik šalia viso to verdančio minėto e-p-s pasaulio.

Prisipažinsiu, knyga mane gerokai sukrėtė. Na, nenoriu sakyti šokiravo, nes tai būtų per aštrus žodis, kaip ir “sukrėtė” nėra tinkamiausias. Iš tikro, skaitydama net ėmiau ieškoti, kuri leidykla išleido tokią drąsią, atvirą ir seksualią knygą. Nesitikėjau tokio atvirumo, tikrai. Seksualumas Areno gyvenime atsidaro labai anksti, visai vaikystėje, bet tai greičiausiai visiškai natūralu, mes gal lotynų kitaip ir nelabai įsivaizduojame, o visą vaizdą dar paryškina mūsų šiaurietiškas santūrumas. Arenas neslepia esąs homoseksualus – o tai visiškai ne pakeliui su komunistine Kuba, nepripažįstamo rašytojo gyvenimas ir taip nelengvas, o čia dar ta orientacija.

Dėl visokiausių priežasčių R. Arenas daug laiko slapstosi, sėdi kalėjimuose, ištisai badauja, kaip ir visa Kuba. Visą laiką svajoja ištrūkti iš salos, bet galiausiai ištrūkęs emigracijoje išsvajotosios laisvės neranda, atrodo neranda nė ramybės – visiems tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, kitokios kultūros. Dvi iš eilės perskaitytos knygos, du bėgimai nuo rėžimo, dvi emigracijos – du skirtingi, bet ir panašūs likimai.

Iš tikro sunku trumpai aprašyti šią knygą, joje daug gijų, daug likimų, istorijų ir pasakojimų. Išsamią knygos recenziją galite paskaityti čia.