Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.
Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.
***
Apie jausmą:
Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.
knyguziurkes.com 
Kazkaip per skaudu man skaityt apie tokia nemeile…uzteks aprasymo:)
ta nemeile gi tokia uzslepta. niekas nesako – nemyliu nemyliu. Ir cia labiausiai man istriges motyvas, nezinau, gal tau visai kitaip pasirodytu
O susumuojant nemeilę ir visa ką, patiko ar ne?
Man tai palyginus su kitomis šio autoriaus knygomis, tai šioji kažkokia išsikvėpus pasirodė. Kaip mano draugė norvegė tokias vadina “just blahh”.
man Luka labiausiai patiko. o po Lukos gal sita tikriausia,nes kitu dvieju net neatsimenu apie ka. bet tikrai nebus isimintiniausia metu knyga
Aš būtent dabar skaitau “Luką” ir tikrai mėgaujuosi. Tačiau visų laikų favoritė “Spalio tylėjimas” mane sužavėjo būtent tylumu, ramumu ir tiksliu santykių skrodimu, net skaityti norėjosi tyloje, nors šiaip esu megėja skaityt visur ir visad ir aplinkinio pasaulio garsai nekelia bėdų. Už tą pojūtį tikriausiai giliai ir įsirėžė atmintyje.
Aišku, įmanoma, kad perskaičius “Luką” pozicijos pasikeis, bet “Keturios kovo dienos” tikrai lieka prie dugno.
Man taipogi Spalio Tylejimas nurungia ne tik sio autoriaus, bet ir daugelio skandinavu darbus. Toks puikus, metalinis, negailestingas jausmo knebinejimas, narstymas, gyvenimo operacija…Puiki knyga.