Šiandien einu į savo knygų klubo susitikimą. Šiam kartui skaitėme Jojo Moyes “Me Before You”, švediškai pavadinimas kažkodėl buvo išverstas “Gyvenimas po tavęs”. Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Goodreads knygai suteiktas 4.34 įvertinimas, tinklaraščiuose šimtai recenzijų apie tai, kad tai nuostabi knyga, kad ja privalu skaityti visiems, kad tai verčiantis susimąstyti tekstas. Apie knygą rašė Šiukšlynėlis, ” Aš skaitau“, Levandų jūra

Po tokių pagyrimų jaučiuosi lyg daryčiau kokią šventvagystę, kai sakau, kad nesuprantu to knygos puikumo. Nematau jo. Taip, knyga jausminga. Autorė Jojo Moyes, taip sakant, iškviečia sunkiąją artileriją ašaroms išsspausti. Net ir aš vieną kitą ašarą braukiau. Bet ašaringumas ne visada tiesiogiai proporcingas knygos stiprumui.

Iš knygos aprašymo :”Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.”

Man užkliuvo klišės:  turtingas, jaunas, ekstremalas verslininkas  Will, iš darbo klasės kilusi, pasaulio nemačiusi, interesų neturinti Luisa. Nuo pat pradžios aišku, kur istorija suka. Luisa pirmą kartą pažiūri užsienietišką nedubliuotą filmą. Luisa pirmą kartą nueina į klasikinės muzikos koncertą. Luisa panori keisti savo gyvenimą ne todėl, kad pati priėjo prie išvados, kad reikia kąžką keisti, ne todėl, kad pati gyvendama šalia Will suprato, kad ji save riboja, o todėl, kad jai tai pasakė Will. Common. Pigmalioniška istorija.

Kitas man užkliuvęs dalykas- perdėm aiškinama. Nei Luisai, nei skaitytojui neleidžiama patiems darytis išvadų. Rašytoja laiko savo skaitytoją už rankos lyg mažą vaiką, pateikdama akivaizdžias tiesas (a ala “Carpe diem”, gyvenk pilną gyvenimą, nepasitenkink mažu gyvenimu ir t.t.), pasikartodama.

Yra ir neblogų dalykų. Pvz Will paralyžius ir Louisos draugo Patriko nuolatinės treniruotės, jo nesenkantis dėmėsys kūnui, raumenims, treniruotėms kontrastuoja ir neišvengiamai verčia pagalvoti apie kūno reikšmę.
Galima klausti, ar till Will yra suparalyžuotas, savo kūno apribotas. Ar nėra Louisa irgi savaip sustingusi, nesugebanti pajudėti dėl savo baimės ir savo praeities?

Dar vienas labai suerzinės dalykas buvo tai, kad beveik viesiems istorijos dalyviams buvo leista kalbėti iš jos ar jo pozicijos viename skyriuje. Didžioji knygos dalis rašyta ir Luisos pozicijos, bet po savo skyrių gavo ir Will tėvai, ir Luisos sesė, bet ne Will.
Knygoje daug kartų rodoma, kaip pačio Will nuomonės nepaisoma, kaip sprendimai priimami jam už nugaros, kai niekas net nesusimąsto paklausti O ko tu, Will, norėtum?” prieš pradėdami jo gelbėjimo operacijas ir bandymus praskraidinti jam nuotaiką. Tad atskiro skyriaus, kuriame Will galėtū kalbėti išš savo pozicijos nebuvimas man nelabai suprantamas. Gerai, kad bent jau laiškas knygos pabaigoje yra jo parašytas, bet jis mažai ką prideda Will paveikslui.

Man daug labiau patiko filmas The Untouchables, kuris savo tematika labai panašus į Jojo Moyes knygą, bet kuriame, mano nuomone, sėkmingiau išvengta trafaretinių sprendimų.

Nežinau, ar tikrai buvo būtina daryti meilės istoriją iš šito pasakojimo. Viena vertus suprantu, kad meilė mūsų vakarietiškoj kultūroj yra tarsi “koziris” sunkiose situacijose.  Mes tikim, kad meilė gali daug ką pakeisti, kad bučinys gali pažadinti iš šimtamečio miego, kad ir nunuodytą Snieguolė gali atsimekti, kai šalia atsiras princas.
Antra vertus, norisi tikėti , kad ne vien heteronormatyviniai, seksualine trauka pagrįsti meilės ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad gali išgelbėti tą, kuris mums svarbus.

K.Ž.G