Iš serijos “Vejuosi klasiką”. Knyga, kuri tikriausiai yra visuose būtinų iki mirties perskaityti knygų sąrašuose (šiaip tai aš tikiuosi po mirties pakliūti į knygų rojų ir perskaityti viską, ko nesuspėjau).

“Musių valdovas” mane pritrenkė. Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nereikia daug žodžių – gali būti tik tiek, kiek pas Julian Barnes “The Sense of Ending” arba “Musių valdove”. Praktiškai genialu. Ir baisu, žinoma. Baisu, ant kokio plaukelio kabo civilizacija. Kiekvieną dieną vis iš naujo pakimba, vos tik atmerki akis. O ir užsimerkus jos niekas nesergsti.

Knyga atsirado iš Antrojo pasaulinio karo siaubo – Goldingas buvo sukrėstas žmogaus žiaurumo masto ir fantazijos. Paėmė viską iki gyvasties išgrynino, iškėlė į negyvenamą salą – štai jums puikiausios sąlygos nužmogėjimui. Tiek nedaug tereikia – mačizmas, ego, baimė, alkis, masės įtaka. Beje, psichologai sako, kad tokia situacija, kaip pavaizduota knygoje, įmanoma tik tarp berniukų. Na, ji daugiau aktyvi, paremta jėga ir t.t. Tačiau nenuvertinkite mergaičių, jei saloje būtų mergaitės, būtų daugiau psichologinio teroro, “švelnesnių”/soft būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Man labai įstrigo knygoje vaikų vis minimi nesantys suaugusieji, kurie žinotų, ką daryti, žinotų, kaip reaguoti, sutvarkyti. Suaugusiųjų laukiama kaip išganymo – vaikams savarankiškumo našta per sunki, pasidžiaugę laisve, jie nori įprastos rutinos ir kasdienių nurodymų, kaip elgtis, etalono, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kadangi visas tas vaikiškas pasaulis yra savotiška suaugusių pasaulio alegorija, vis galvoju, kas yra suaugusių pasaulio “suaugusieji”, tie, kurie ateis, sutvarkys, pasakys, sugalvos, atleis? Kuris dievas ar dievai? Diktatorius, ar šiaip kietos rankos vyrukas išvaduotojas? Demokratija yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis didžiulės kantrybės.

Puiki knyga. Netikėtai giliai kabinanti. Tikrai neveltui tuose sąrašuose.