Na ką gi, skaitau (iš tikro tai klausau) Bailey’s prize nominantes. Tuo pat metu skaičiau “Svogūno lupimą”, kuriame veiksmas prasideda nacių Vokietijoje, ir šios knygos pradžioje – antrojo pasaulinio karo išvakarės ir Šveicarijos nerimas, ar pavyks išlaikyti neutralitetą, ar ne. Ir pabėgeliai – žydai plūstantys iš Vokietijos ir jau aneksuotos Austrijos. O tada šveicarų baimė neįtikti Hitleriui ir sienos uždarymas, žinant kas atsitiks su nespėjusiais pabėgti. Štai toks kruvinas neutralitetas.
Gustavas gyvena su mama mažam Šveicarijos miestelyje. Tėvo nėra, Gustavas tik žino, kad jis didvyris, žuvęs per žydus. Kaip susiję tėvas ir žydai Gustavui visai neaišku, kaip ir neaišku, kodėl mama nelabai patenkinta jo draugyste su klasioku Antonu, žydu. Mamos nepaklausi. Mama keista ir Gustavas jai, jei ne trukdo gyventi, tai bent jau tikrai laimės daug neprideda. Meilės irgi. Antono šeima Gustavui – vienintelis džiaugsmo šaltinis ir meilės pavyzdys.
Bet viskam yra priežastys. Ir mamos šaltumui, ir nemeilei. Nesakau, kad pateisinamos, bet yra. Tame ir visa intriga – sužinoti, kodėl atsitiko, kaip atsitiko, ir kaip vėliau susiklostė visų gyvenimai.
Man patiko, kaip autorė vysto savo veikėjus, kaip motyvuoja jų elgesį, veikėjų charakteriai elgiasi pagrįstai ir įtikinamai, vienintelė gal pabaiga keistoka, trečioji knygos dalis apskritai silpnesnė nei pirmos dvi “sonatos” dalys, bet sakyčiau, autorė vis tiek pabaigą neblogai išsuka. Taip elegantiškai. Na, ir bravo jai už tai. Tik kad Baileys’s likerio butelys tai nuplaukė jau, deja, į shortlist nepapuolė.
knyguziurkes.com 