Batuotas katinas

batuotas

Beskaitant gudruolio katino nuotykius pirmiausia norisi gražių, pagal individualų užsakymą pasiūtų batų. Visiems pavydu – ir katinui ir zebrui, ir gaidžiui, ir vėžliui – visi jie apauti patogiais batais. Net pelytė, tiesa, iš jos tik batai ir belieka (ir dar keli lašeliai kraujo), bet taip jau atsitinka, kai milžinas būna pergudraujamas katino. Nieko nepadarysi, tokia jau pasakos dalia – kad ir žiauriais būdais, bet nugalėti blogį. Gero skaitymo, gražaus paveikslėlių žiūrėjimo ir svajonių apie nuostabius batus. Kaip tik naujam sezonui.

Kelių eismo taisyklės vaikams

taisykl

Kažkada buvo pasirodęs straipsnis apie tai, kad perkamiausia knyga Lietuvoje yra “Kelių eismo taisyklės” ir, aišku, visokių išvadų iš to darymas. Net nustebau, kad mokomoji brošiūra/eilinis vadovėlis yra užskaitomas už knygą. Anokia čia knyga, ane? Bet, man atrodo, ar ne po to straipsnio ėmiau ir padidinau brošiūros pardavimus, nes pagalvojau, kad mano mažėliui visai patiktų perkamiausią Lietuvos knygą skaityti. Taip ir atsitiko, su ja buvo ir miegama, ir į darželį keliaujama.

Taigi labai pasidžiaugiau, kai “Baltos lankos” pasiūlė paskaityti didesnėm raidėm ir spalvingesnes “Kelių eismo taisykles vaikams”. Taip ir skaitom jau kelintas vakaras, net pastebėjom, kad knygutės veikėjos tie patys batukai vienam puslapy su kulniukais, o kitam – be 🙂 Labai atidžiai skaitom ir paveiksliukus žiūrim. Tik, ech, tie lietuviškų taisyklių terminai – visokios “važiuojamosios kelio dalys”, kažkaip man tokioj knygelėj norėtųsi kiek paprastesnės kalbos, ne copy paste tiesiai iš rimtų taisyklių. Man atrodo, kad maniškis visiškai pameta mintį ir nuklajoja į pievas, kol aš paskaitau “važiuojamoji kelio dalis”, o ir perskaičius nelabai jis supranta, ką šie žodžiai reiškia. Galima argumentuoti, kad knyga vyresniems nei beveik penkerių metų vaikams, bet ar pradinukui labiau suveiks nei “kelias, kuriuo važiuoja mašinos” ar kažkas panašaus.

Nepaisant šios svarbios smulkmenos, knygutė labai naudinga, nes kalba ne tik apie tai, kas, kur ir kaip turi važiuoti, bet ir tai, kaip teisingai užsidėti dviratininko šalmą ar užsisegti saugos diržą, kokia turi būti automobilinė kėdutė tam tikro ūgio vaikams, kur segtis atšvaistą ir t.t. Knygutės pabaigoje klausimai ir užduotėlės su lipdukais. Jei viską teisingai padarysite, galite keliauti tiesiai į praktinę vairavimo egzamino dalį.

 

 

Ich küss dich, Kismet

ich kuss

Hatice Akyün yra turkų kilmės Vokietijos pilietė. Trijų metukų Hatice šeima atsivežė į Duisburgą iš Turkijos kaimelio Akpinar. Vokiečių kalbą išmoko skatydama brolių Grimų pasakas. Save apibūdina taip: „Turkė, vokietė, musulmonė, žurnalistė. Ne per prievartą ištekinta ir nenešiojanti skarelės“.

Autorės knygos, įvertinamos prizais ir ekranizuojamos, o straipsniai gvildena integracijos temą. Humoras, ironija ir temperamentas gali būti įrašyti jos vizitinėje kortelėje.

Autobiografinė knyga „Ich küss dich, Kismet. Eine Deutsche am Bosporus“ (Aš bučiuoju tave, likime. Vokietės prie Bosforo istorija) aprašo autorės bandymą suprasti ir surasti save, keliaujančią iš Vokietijos atgal į Turkiją, į Stambulą.

Turkijos sostinėje ji bando įsikurti su artimųjų, draugių ir naujo draugo pagalba. Stambulas, turi savo gyvenimo taisykles. Kūrybinis autorės potencialas menkai sudomina pačius turkus. Jos gyvenimas Stambule per pusmetį menkai nutolsta nuo turistautojos, atostogautojos statuso. Tiesmukas tautietis skoningai įvertina jos situaciją: „Es wäre doch schade, wenn du hier als Fremde bleibst, als Petersilie auf dem Tellerrand, wo du noch in Deutschland das Saltz in der Suppe bist.“ (Būtų gaila, jei tu čia liktum svetima, kaip petražolė ant lėkštės krašto, kai tu Vokietijoje druska sriuboje esi.)

Apsilankymas savo gimtajame kaime, susitikimas su nusenusiais giminaičiais, pas kuriuos lankydavosi vaikystėje per vasaros atostogas, sustato viską į savo vietas. „Was vorbei ist, nennt man Vegangenheit“ (Tai, kas praėjo, vadinama praeitimi). Hatice supranta, kad vegetuojantis kaimas negali būti jos likimas. Jos tėvas prieš giminės valią ne tam išvyko iš gimtinės, kad dabar jai reikėtų sugrįžti ir pakesti tai, kas nepakeičiama.

Knygą galima skaityti ir kaip melodramatišką istoriją, vietomis primenančią Bridžitos Džouns dienoraščius, ir kaip su meile surašytą Stambulo pažintinį gidą, ir kaip buitinės filosofijos kūrinį. Nuotaika šviesi, knygos kalba puiki.

4/5

KŽV

All Russians Love Birch Trees

Grjasnowa_23854_MR2.indd

Taip gavosi, kad perskaičiau dvi viena po kitos knygas vokiečių kalba, kurias parašė ne Vokietijoje gimusios autorės. Vieną, Olgą Grjasnową, išsirinkau, nes pavarčius jos knygą pasirodė, kad bus labai daug dialogų ir bus lengva skaityti (be to, buvo užklijuotas Bestseller lipdukas). Kitą išsirinkau netipiškai. Per WDR5 radijo laidą internete atsitiktinai išgirdau, kaip žurnalistė kalbina rašytoją Hatice Akyün . Man patiko jos balsas, kalba pasirodė turtinga ir aiški, o apie savo gyvenimą ir knygas ji kalbėjo įdomiai ir patraukiančiai.

Taigi, sėkmigai ir prasmingai sukrito du kūriniai, kuriuose vartomos emigracijos, tėvynės, savęs ieškojimo ir įprasminimo temos. (E)migracijos tema lietuviams yra aktuali, dažnai skausminga. Bet migruojam ne tik mes. Visas pasaulis pastoviai migruoja, deja, reiškinio priežastys retai būna pozityvios (meilė/ paaukštinimas arba abu kartu). Paprastai pasirinkti galima iš trijų: karas, skurdas, persekiojimai…

olga

Knygos „Der Russe ist einer der Birken liebt“ (Rusas tas, kam berželis mielas) autorė Olga Grjasnowa gimė 1984 metais Baku, Ažerbaidžane. 1995 metais pagal žydų kilmės asmenų prieglobsčio programą vienuolikametė Olga su šeima persikėlė į Vokietiją.

Romane kunkuliuoja aštrios ir sunkios temos, lokalios ir globalios konfliktinės situacijos, kurios krenta ant pagrindinės herojės Mašos Kogan galvos: mylimojo mirtis, santykiai su tėvais, santykiai su naująja tėvyne ir jos žmonėmis, emigranto etiketė, šablonų ir stereotipų apie žydus, arabus ir kitus „nevietinius“ srautas, karo žiaurumų per Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl kalnų Karabacho prisiminimai, savęs ieškojimas ar nuo savęs bėgimas Izraelyje, izraeliečių – palestiniečių konfliktai, naujos meilės paieškos tarp vyrų ir moterų…

russians

Romanas struktūriškai sudarytas iš daugelio trumpų skyrių. Dažniausiai mintis neperkeliama iš vieno skyriaus į kitą. Mintis nutrūksta per kito rakurso į tą pačią temą paėmimą ar per visai naujos temos atidarymą. Tai sudaro labai intensyvaus srauto įspūdį. Tu net negali sakyti, kad jis paviršutiniškas, nes fiziškai jis negali būti įsigilinantis. Pateikdama atsirinktas detales autorė daugiau perteikia nuotaiką į temą/situaciją, nei bando temą/situaciją analizuoti ar vertinti. Nuotaika ironiška, sarkastiška, kartais fatališkai bejėgiška. Linksmybėms čia vietos nėra. Atsakymų taip pat.

Manau, kad tokio tipo romaną galima parašyti tik vieną kartą gyvenime. Ar autorėdar kartą išbandys save (manau, kad taip) ir kas iš to gausis – pamatysim vėliau.

3.5/5

Knyga išversta ir į anglų kalbą.

KŽV

 

Weiskerns Nachlass

paulius 1

Knygos pasirinkimas buvo atsitiktinis. Autorius nežinomas, pavadinimas nieko nesakantis, netgi nebuvo akcijos su žymia nuolaida. Tik nuoroda, kad knyga gavo prizą. Christoph Hein. Weiskerns Nachlass (Weiskerno palikimas).

Ar pataikiau? – Taip. Tam tikra prasme priminė jaunystėje skaitytus A.Kamiu kūrinius (Svetimas, Krytis), kur pagrindinis veikėjas brenda savo gyvenimo keliu ir bando prisiklijuoti prasmę savo egzistavimui. Kaip parašė vienas komentatorius atsiliepimuose „Knyga gera, tik nėra veikėjų“.

Taigi knygos herojus Rüdiger Stolzenburg (Rudigeris). Jis pastaruosius 15 metų puse etato dirba dėstytoju. Meno mokslų (Kunstlerwissenschaft) institute jis dėsto teatro istoriją. Galą su galu suduria rašydamas straipsnius ir recenzijas. Savo dalyką jis mėgsta, tačiau laikui bėgant mato, kad jo pastangos būti išskirtiniu dėstytoju ir principingu student žinių vertintoju yra beprasmės. Absoliuti dauguma jo studentų pabaigę studijas dirbs darbus nieko nesusijusius su menais. Kolegos dėstytojai laikosi amatininkiško požiūrio į dėstymą ir metų metus skaito iš tų pačių konspektų. Instituto vadovybė stengiasi nekonfliktuoti su studentais dėl vertinimo, pro pirštus žiūri į dėstytojų išdykavimus su studentėmis. Institutas patekęs į išlaidų karpymo programą, Rudigeriui pilno etato niekas nebežada.

Jo užsimiršimas – tai jo knyga, rašoma apie aštuoniolikto amžiaus vidurio Austrijos imperijos aktoriaus ir libretisto F.W. Weiskern’o asmenybę ir jo palikimą. Ir žinoma moterys, kurias jis laiko nuo savęs per atstumą ir stengiasi prie jų neprisirišti.

Šiame fone, kiekviena netipinė situacija gali sugriauti trapų jo gyvenimo balansą. Ir išbandymai, be abejo, ieško jo. Mokesčių inspekcijos ieškinys dėl autorinių mokesčių, leidyklų nenoras publikuoti jo knygos, pamokymai apie tai kaip rekia gyventi/dirbti/užsidirbti, studentų ir studenčių korupciniai pasiūlymai, mažamečių nusikaltėlių (mergiočių) užpuolimas, kriminalinė istorija su falsifikuotais Weiskern’o laiškais… Skaitosi smagiai.

paulius 2

Man patiko ta vieta, kur jis susipažįsta su moterimi, su kuria įsivaizduoja galėsiantis būti kartu. O toji, “once beaten, twice shy”, pamačiusi Rudigerį užgriuvusią problemų laviną, bėga nuo jo ir geriau sėdi namuose su drauge ir liūdi, kad nebėr normalių vyrų…

Vienas knygos kritikų, Carsten Germis, pateikia nuomonę, kad autorius* naudoja per daug šablonų ir stereotipų. Galiausiai jis retoriškai paklausia, ar autorius tikrai rašo apie 2011 metų Vokietiją. Kritiką galėčiau patikinti, kad knygą tikrai atspindi daugelio dabartinių Lietuvos vyresnio amžiaus akademinių sluoksnių darbuotojų būsenas ir realybę.

5/5

*Autorius kilęs iš rytų Vokietijos, todėl jo patirtys ir požiūriai kartais gali būti labiau suprantami Rytų europiečiui, nei vakarinės Vokietijos vokiečiui.

****

PS Na, knygų žiurkės vokiškai dar neskaito, gal kada nors. Šitą knygą perskaitė ir apžvelgė knygų žiurkės vyras – KŽV

The Invention of Wings

wings

Vienuoliktojo gimtadienio proga Sara gauna dovanų asmeninę vergę. Ją ištinka isterija ir gimtadienio šventimas yra visiškai sugadinamas – motina liepia Sarai rašyti atsiprašymo laiškus visoms gimtadienyje dalyvavusioms ponioms. Taip prasideda baltosios mergaitės ir mergaitės vergės – dviejų asmenybių, įkalintų savo laikmetyje istorija. Klausydama dažnai pagalvodavau, ar herojų parodyta drąsa nebus tik autorės fantazija, tad tik perklausius autorės pabaigos žodį (nežinau, ar jis priklauso knygai, ar ne) sužinojau, kad knyga yra pagrįsta tikra istorija, o Sara ir jos sesuo Angelina buvo judėjimo už moterų teises pradininkės Amerikoje, vienos pirmųjų moterų aboliucionisčių. Prisipažinsiu, knyga nušvito kitomis spalvomis, kai žinai, kad tai, ką skaitai nėra visiška fantazija.

Protu savo brolius lenkiančiai, nuo vaikystės didžiausiai vergijos panaikinimo šalininkei tuometinė visuomenė vietoj knygos ir mokslo geriausiu atveju siūlė siuvinėjimo ir nuolankumo pamokas, tad natūralu, kad kovojant už vergijos panaikinimą, iškilo moterų teisių problema, nes tapo tiesiog akivaizdu, kad išlaisvinus vergus, didžiausios vergės vis dėlto liktų… moterys. Taigi, nors knyga nėra kažkoks literatūros šedevras, ji yra savotiškas lengvai skaitomas istorijos vadovėlis, kurį ne prošal paskaityti suprantančioms, ir būtina perskaityti nesuprantačioms moterų teisių idėjų ir esmės.

Grimke seserys
Grimke seserys

Tikroji istorija čia.

We Are All Completely Beside Ourselves / Mes visi nesavame kailyje

we are all

Kai tik buvo paskelbtas Man Booker Longlist, nusprendžiau neatsilikti ir paklausyti ką nors. Ką nors toookio. Aišku, po bandymų skaityti H.Jacobson, Bookeriu nepasitikiu, bet neprarandu vilties. Beje, daugelio ilgojo sąrašo knygų dar nėra įskaityta ir perklausyti nepavyks, pvz., tikėdamasi lengvo skaitalo, galvojau perklausyti David Nicholls “Us”, bet audible jį turės tik rugsėjo pabaigoje, tad nežinau, ar sulauksiu, nes šiaip esu nustebus, kai toks autorius atsiduria Booker sąraše, o ir goodreads komentatoriai dažniausiai sako panašiai, kaip ir aš galvoju: “jei patiko “One day”, patiks ir šita” arba “po “One day” “įgriuvos” (saldaus pravalo), “Us” nedrąsu imtis”. Taip kad žinokitės patys, mieli skaitytojai.

Taigi pirmoji šių metų Bookerio knyga. Sakyčiau, irgi esu lengvai nustebusi, nes nebesuprantu, kokios knygos į tą sąrašą patenka. Komisija “lengvina” Bookerio skaitomumo svorį, ar kaip čia? Pirmiausia, negaliu apsispręsti, kaip rašyti apie knygą – ar atskleidžiant svarbiausią knygos intrig,ą ar ne. Skaičiusieji popierinę versiją komentuoja, kad knygos intrigos atskleidimas kažkur 76-77 p. yra nesuprantamas, kai visa paslaptis atskleista ant knygos nugarėlės, o ją, greičiausiai pirmiausia perskaito didžioji dalis knygos skaitytojų ir neskaitytojų. Žodžiu, kam paskui trečdalį knygos reikia apsimetinėti, kad nieko nežinai? Tiesa, kadangi aš nugarėlės neturėjau, tai nieko nežinojau ir man buvo siurprizas. Turėjau net keletą kartų atsukti tą vietą ir paklausyti, ar tikrai nepasivaideno. Bet, atrodo, kad ne. Siurprizas pavyko. Tai gal ir man būtų verta parašyti, siurprizo neatskleidžiant?

Aprašomoji šeima (pasakotoja duktė Rosemary) yra netekusi savo vaiko (dukters). Nežinome, kas atsitiko, nes istorija pasakojama ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Netektis labai paveikė visus šeimos narius – tiek tėvus, tiek brolį, tiek pasakojančią seserį, kuri netgi jaučiasi didžiąja dalimi kalta dėl netekties. Kodėl – nelabai aišku. Taip gyvena visi nelabai laimingi ir minimaliai bendraujantys; brolis iš vis dingęs pradingęs, dar ir ieškomas FBI už domestic terorism, taip kad jo šeima jau gerą dešimtmetį, kaip nemačius. Rosemary taip pat išvažiavusi kuo toliau nuo namų, bet koledžas neišgelbėja nuo uždarumo ir gan vienišo gyvenimo, kol nesusipažįsta su tokia gan pasiutusia studente, kuri laikinai išveda ją iš kelio, gal net trumpam padeda užsimiršti ir negalvoti, apie prapuolusią seserį.

Vieną dieną visai netikėtai pasirodo brolis – labai trumpam, kad nespėtų pagauti policija, bet pakankamai, kad spėtų pergulėti su pašėlusia jau minėta drauge. Ir dar pernakt pakalbėti su seserim. Iš pokalbio sužinosime truputį istorijos priešistorės arba tiksliau pradžios (nes pradėjo gi nuo vidurio) ir truputį dabarties – broliui jau reikia skubėti. Likusią istorijos dalį sužinosim mirus herojės tėvui, kai ji pradės labiau bendrauti su mama. O kai susidėlios visi taškai ant i, kils tik viena mintis – kodėl šeima tiek ilgai nesusėdo prie stalo ir nepasikalbėjo, juk vaikai seniai jau suaugę ir sugebėtų į viską pažiūrėti blaivaus žmogaus akimis. O dabar vos ne pusę gyvenimo gyveno su nereikalingu kaltės jausmu, sudaužę vieni kitų gyvenimus. Štai taip visai gal įdomi knyga (nors ir gan laužyto ir tikrai netobulo stiliaus) prarado savo pagrindinį įdomumo kabliuką. Neišsivyniojo. Arba išsivyniojo nevykusiai. Gaila, nes turi puikios knygos užuomazgų ir visokių gerų minčių, įžvalgų ir pamąstymų, dėl kurių, sakyčiau, gal net ir žinant minusus, būtų verta paskaityti. Tuo labiau, kad išsisukau neatskleidus to 77 psl.

karen

P.S. Pavadinimas neįmanomas atsiminti. Kaip galima duoti knygai tokį sudėtingą pavadinimą?

Brangus gyvenime

brangus gyvenime

Man tikriausiai nėra didesnio iššūkio, nei apžvelgti apsakymų knygą. O gal aš ir šiaip nelabai mėgstu apsakymus skaityti? Bet kaip neskaitysi, kai išleistas Alice Munro vertimas? Smalsumas nugali.

alice munroe

Šiandien kol galvojau, kaip čia parašyti, sugalvojau, kad “Brangus gyvenime” yra paprastais žodžiais apie visiškai paprastus gyvenimus kažkaip nepaprastai parašyta. Nepaprastai, tai taip, kad kažkokiu momentu autorė ramiai ir tolygiai grodama žodžiais užgauna disonansinį garsą išleidžiančią stygą, kuri taip piauauau priverčia skaitytoją suklusti, pagalvoti, kas čia dabar įvyko, juk viskas buvo paprasta, įprasta, ramu ir tolygu. Toks jausmas skaitant. Paskui jau pradedi galvoti, kokią paslaptį turi ramusis apsakymo veikėjas ir kur nuves autorės fantazija. Ir taip kiekvieną kartą. Pradedi laukti siurprizo.

Ir dar gerai atspindi apsakymų nuotaiką: Quotation-Alice-Munro-life-Meetville-Quotes-168000

Interviu apie knygą su autore čia – labai gražiai viskas surašyta, kas svarbiausia.

Puiki knyga knygų klubams – užteks metams: vienas mėnuo – vienas apsakymas. Pavartyti stiliaus pajautimui galima čia.