Knygos pasirinkimas buvo atsitiktinis. Autorius nežinomas, pavadinimas nieko nesakantis, netgi nebuvo akcijos su žymia nuolaida. Tik nuoroda, kad knyga gavo prizą. Christoph Hein. Weiskerns Nachlass (Weiskerno palikimas).

Ar pataikiau? – Taip. Tam tikra prasme priminė jaunystėje skaitytus A.Kamiu kūrinius (Svetimas, Krytis), kur pagrindinis veikėjas brenda savo gyvenimo keliu ir bando prisiklijuoti prasmę savo egzistavimui. Kaip parašė vienas komentatorius atsiliepimuose „Knyga gera, tik nėra veikėjų“.

Taigi knygos herojus Rüdiger Stolzenburg (Rudigeris). Jis pastaruosius 15 metų puse etato dirba dėstytoju. Meno mokslų (Kunstlerwissenschaft) institute jis dėsto teatro istoriją. Galą su galu suduria rašydamas straipsnius ir recenzijas. Savo dalyką jis mėgsta, tačiau laikui bėgant mato, kad jo pastangos būti išskirtiniu dėstytoju ir principingu student žinių vertintoju yra beprasmės. Absoliuti dauguma jo studentų pabaigę studijas dirbs darbus nieko nesusijusius su menais. Kolegos dėstytojai laikosi amatininkiško požiūrio į dėstymą ir metų metus skaito iš tų pačių konspektų. Instituto vadovybė stengiasi nekonfliktuoti su studentais dėl vertinimo, pro pirštus žiūri į dėstytojų išdykavimus su studentėmis. Institutas patekęs į išlaidų karpymo programą, Rudigeriui pilno etato niekas nebežada.

Jo užsimiršimas – tai jo knyga, rašoma apie aštuoniolikto amžiaus vidurio Austrijos imperijos aktoriaus ir libretisto F.W. Weiskern’o asmenybę ir jo palikimą. Ir žinoma moterys, kurias jis laiko nuo savęs per atstumą ir stengiasi prie jų neprisirišti.

Šiame fone, kiekviena netipinė situacija gali sugriauti trapų jo gyvenimo balansą. Ir išbandymai, be abejo, ieško jo. Mokesčių inspekcijos ieškinys dėl autorinių mokesčių, leidyklų nenoras publikuoti jo knygos, pamokymai apie tai kaip rekia gyventi/dirbti/užsidirbti, studentų ir studenčių korupciniai pasiūlymai, mažamečių nusikaltėlių (mergiočių) užpuolimas, kriminalinė istorija su falsifikuotais Weiskern’o laiškais… Skaitosi smagiai.

Man patiko ta vieta, kur jis susipažįsta su moterimi, su kuria įsivaizduoja galėsiantis būti kartu. O toji, “once beaten, twice shy”, pamačiusi Rudigerį užgriuvusią problemų laviną, bėga nuo jo ir geriau sėdi namuose su drauge ir liūdi, kad nebėr normalių vyrų…

Vienas knygos kritikų, Carsten Germis, pateikia nuomonę, kad autorius* naudoja per daug šablonų ir stereotipų. Galiausiai jis retoriškai paklausia, ar autorius tikrai rašo apie 2011 metų Vokietiją. Kritiką galėčiau patikinti, kad knygą tikrai atspindi daugelio dabartinių Lietuvos vyresnio amžiaus akademinių sluoksnių darbuotojų būsenas ir realybę.

5/5

*Autorius kilęs iš rytų Vokietijos, todėl jo patirtys ir požiūriai kartais gali būti labiau suprantami Rytų europiečiui, nei vakarinės Vokietijos vokiečiui.

****

PS Na, knygų žiurkės vokiškai dar neskaito, gal kada nors. Šitą knygą perskaitė ir apžvelgė knygų žiurkės vyras – KŽV