Baletas yra mano kita gyvenimo meilė, tikriausiai mažesnė, nei knygos, nes blogo apie jį nerašau, bet mielai paskaitau baleto artistų autobiografijas, bioagrafijas ar štaip tokias fiction knygas apie baleto žvaigždes.

Nors knygos sumanymas įdomus – Rudolfo Nurijevo paveikslas kaip mozaika dėliojamas iš jo paties ir jo aplinkos žmonių (draugų, kolegų, partnerių) pasakojimų, nežinau, ar aš klausiau knygos labai išblaškytai, su pertraukomis, ar vis dėlto autoriui buvo sunkoka tokią kūrinio struktūrą suvaldyti. Skaitydama tokio pobūdžio knygas, vis grįžtu prie to paties klausimo – ar prieš imdama knygą į rankas turiu perskaityti trumpą herojaus biografiją kokioj Wikipedijoj, ar ne? Ar turiu pasikliauti kūriniu tikėdamasi, kad jis atskleis apie herojų viską, ką iš tikrais gyvenimais gindžiamos knygos norėčiau sužinoti ir, žinoma, dar daugiau (autoriaus unterpretaciją). Suprantu, kad čia ne faktų rinkinys, tačiau visokie lyriniai nukrypimai į pasakotojų asmeninius gyvenimus, nieko neatskleidžiantys apie pagrindinį herojų, man buvo truputį per dažni. Ir perskaičius lieka toks jausmas, kad kaip ir žinai daug apie Nurijevą, bet kartu ir nelabai žinai, nes gal čia ką nors savavališkai painterpretavai. Visokios neaiškios juodosios skylės. Panašų jausmą jau turėjau su Zeldos Ficdžerqald istorija – perskaitai ir keliauji naršyti internetą -pirmiausia, aišku,  dėl nuotraukų, bet  ir dėl biografinių detalių patikslinimo ar šiaip sugaudymo.

Nors autorius ruošdamasis knygos rašymui gyveno Rusijoje, man atrodo, kad rusiškoji knygos dalis kiek šabloniška, ne rusiška – labai jaučiasi, kad parašyta vakariečio arba vakariečių skaitytojui. A.Makine niekada taip neparašytų, žinoma, nereikia ir tikėtis, kad parašytų, kaip Makine, bet vis tiek, kai imu knygą į rankas, tai tikiuosi gi.

Vidutiniška knyga. Jei nebūtų apie baletą, tai nieko labai įdomaus man ten ir nebūtų.