The Lowland

the lowland

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.