Sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…