Sabiną Daukantaitę žinau iš 7 taškų, kur ji labai trumpai ir labai žavingai aprašo visokias  rimtas gyvenimo smulkmenas ir nesmulkmenas. Labai gerai paskaityti kokią vieną prieš miegą, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip miniatiūrų meistrė suvaldys kiek didesnės apimties tekstą.

Iš pradžių, prisipažinsiu, kiek skeptiškai žiūrėjau ir į tą “terapinį romaną”, kuris iš karto labai jau duoda savipagalbinės knygos kryptį; tiek šiaip, nelengvai pasiduodu įtraukiama į visokius moteriškus ratelius ir reikaliukus, o knyga kažkaip savaime sako, kad čia jau bus tarp mūsų mergaičių.

Na, aišku, ir buvo, ir biškį akis varčiau, nes vis man kažkaip viskas lyg timptelėta pradžioje, lyg banaloka, padaryta taip, kaip reikia, kažkas panašaus, nelabai net moku pasakyti. Bet kai perskaičiau visą knygą, kažkaip apėmė toks užbaigtumo jausmas, kuris kaip ir nebedavė man didelių šansų prie autorės kabinėtis – kažkaip labai aiškiai suvokiau, kokiai moteriai ši knyga parašyta, kas bus jos skaitytoja, kam ji kris į širdį ir galbūt net pastūmės kažkaip kitaip pasukti savo gyvenimą (aišku, greitų rezultatų tikėtis neverta, gali užtrukti metų metus, bet visada geriau matyti šviesą tunelio gale, net jei ji baisiai toli).

Viskas ten gražiai liejasi, išsilieja, susilieja ir persilieja, ir šiaip iš esmės teisinga kryptim pasakyta. Ir šviesiai. Užverti knyga šviesių minčių pilna galva ir lengvumo pilna širdim, tad nepaisant akių vartymo pradžioje, užskaitau knygą ir net tą “terapinį”. Ir šiaip pagalvojau, kad jei knyga būtų angliška, ji net to kažkokio pradžioj banalumo išvengtų – čia panašiai, jei išverti angliškos dainos žodžius, tai ji būna nei į tvorą, nei į mietą (alia baby do not leave me tonight), tai panašus jausmas su šita knyga buvo. Bet pražuvo. Kokie jūsų įspūdžiai?