Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.
Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.
Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.
“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.
__________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.
knyguziurkes.com 