Orfėjas

Jau seniai nesiklausiau tiek daug muzikos. Neįsivaizdavau, kad galima muziką skaityti knygoje. Aha, būtent taip skaityti – kada muzikos kūrinyje įstoja kokia fleita ar kitas instrumentas, ką jis sako, su kuo susipina, kur nugrimzta. Iš tikro gali atrodyti, kas per nesąmonė, skaityti tokius aprašymus – tikra nuobodybė, bet kai skaitai ir klausai vienu metu – negali patikėti, kad taip gali būti – muzika ne natom, o žodžiais ir dar taip užburiančiai. Galvoju, kad daugelį skaitytojų užknis tas aprašinėjimas, kaip užkniso nesibaigianti mano numylėta “Medžių istorija” – aš po šios knygos supratau, kad Powers yra mano rašytojas, kurio įkvėpta galėčiau prisirakinti prie pjaunamo medžio ar skaityti nesibaigiančius išprotėjusio kompozitoriaus muzikos, kuri man tikriausiai nė nepatiktų aprašymus. Beje, neįsivaizduoju, gal Powers pats yra koks neišsipildęs kompozitorius ar muzikantas, kad sugebėjo parašyti tokią muzikinę knygą.

Šioje knygoje ne tik profesinė kartais sėkminga, o dažniau nesėkminga kompozitoriaus kelionė, bet ir jo gyvenimas, pasirinkimai, meilės, savotiškai šventas naivumas, tobulumo ar dieviškumo muzikoje paieškos, nuvesiančios herojų pačiais keisčiausiais keliais. Kartu tai ir paskutinė herojaus kelionė per savo gyvenimą, susitikimas su moterimis, kurias mylėjo, draugais, su kuriais daug išgyventa.

Puiki knyga, nuostabus vertimas (tikriausiai originalas man būtų gerokai per sudėtingas skaityti), ir superinis viršelis, kuriame ir knygos pabaiga ir ląstelėje telpantis visatos sprogimas.

_____________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Alma Littera”.