Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.
Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.
Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.
knyguziurkes.com 