Žemėje žavūs mes tik akimirką

Tikrai nesitikėjau, kad taip išlaukta knyga taip sunkiai skaitysis. Į tarpą vos ne pora knygų perskaityta, kažkaip netraukė nors tu ką, beveik jau galvojau, kad gal net nebaigsiu. Nebuvo ir kad nepatiktų, labiau kažkaip piktybiškai netraukė ir tingėjau skaityt. Gal ir šiaip koks blokas, nežinau. Tik kad kažkaip sukosi mintis, kad Ocean Vuong gal labiau būtų pavykę kokie short stories, nes vietom tokie gražūs teksto gabalai ir taip sugroja gražiai, o vietom taaip nusibosta. Tai tuose gražiuose gabaluose Vuong visą savo poetiškumą išrašo – kaip pavyzdžiui, pavadinime. Tikrai. Gražu, net prisibraukiau knygą. Bet tos visumos kažkaip pritrūko.

Ši knyga – nuolatinė savo tapatybės paieška. Nežinomo baltojo dukra vietnamietė – Vietnamo karo palikimas. Be vietos Vietname, be vietos Amerikoje. Pastarojoje, ne tk be vietos, bet ir be kalbos. Svetimai šaliai ji kalba sūnaus lūpomis, o sūnus savo vienišai darbuose paskendusiai motinai jai nesuprantama kalba rašo laišką apie savo, jos ir jos motinos gyvenimą. Apie vienatvę ir apie bendruomenės ir bendrumo ilgesį, apie meilę, balansuojančią tarp palaimos ir skausmo, ir, aišku, nusivylimo, kaip be jo. Liūdna knyga, kurioje viltingai ieškoma šviesos.

Įdomu, kaip jums sekės skaityt.

Klausymo ragelis

Daug triukšmo dėl klausymo ragelio, o gal pasaulio triukšmas per klausymo ragelį? Iki tol, kol gavo tokią dovaną iš savo draugės devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi ramiai gyveno savo pasaulyje su savo mažais rūpesčiais ir katėmis. Tas pasaulis toks žavingai lėtas ir ramus ir, atrodo, kam gi senutėlė galėtų trukdyti, o bet tačiau piktosios raganos rolę knygoje gavusi marti jau įkalbino savo vyrą senutę iškraustyti į senelių namus.

Tiesa, marti net nenumano, kad anyta iškeliauja patirti savotišką antrą jaunystę (juokauju, žinoma), bet toks jausmas ištinka, kai senelių globos namų vadovai bando perauklėti gyvenimo saulėlydyje esančias bobutes lyg kokias mokines – viena per daug tinginiauja, kita per daug valgo ar kitaip “nusipelno” bulvių skutimo bausmės. Beveik pionierių stovykla. Na, gel ne pionierių, bet kokio perauklėjimo tai tikrai, lyg senolės dar turi šansą “pasitaisiusios” būti paleistos gyveniman.

Na, bet visa šita dar nieko – ant senelių namų sienos, tiesiai prieš mūsų mielosios Marianos akis, gašliai markstosi vienuolė, kurios gyvenimo istorija – kažkas panašaus į silva rerum kvadratu. Neišduosiu, kiek dar visko tiko ir atsitiko, buvo ir pražuvo ir kaip galiausiai pasaulis apsivertė, kas mirė, o kas išgyveno. Jei galvojat, kad įsivaizduojat, tai labai klystat, nes Leonoros Carrington fantazija, na, žinote, akis kumpyje ir panašiai (pagooglinkit). Ir tas klausymo ragelis toks metaforiškas man, kaip slaptas teleportacijos kanalas, kaip kokia kriauklė, kur, kol nepridedam prie ausies, net neįtariam, kad slepia jūrą.