Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui