Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,

su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.

O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom,  atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂