Tikriausiai kokią valandą čia galėčiau sėdėti ir galvoti, nuo ko pradėti rašyti apie šitą knygą. O po šito sakinio – dar vieną valandą. Ne pats lengviausias darbas. Ne pati papraščiausia knyga, net ir dabar negaliu sau pasakyti, kad viską, ką reikėjo ir rašė, supratau, ty pavieniškai tai istorijas supratau, net galima sakyti, skaičiau kaip savotiškas miniatiūras, o ne romaną, tačiau, ar tikrai supratau, kaip viena linija siejasi su kita, tai nežinau tikrai ir tikiuosi, kad neieškau kažko, ko nėra ir galbūt niekas nė nepametė.

Yra tokios dvi visiškai viena nuo kitos laike nutolusios istorijos – Cingų dinastijos laikų Kinijoje gyvenančio vienuolio dailininko Kastiljonės ir  keturių greičiausiai Vilniuje (bent aš taip viską įsivaizdavau) gyvenančių moteriškių – senelės, mamos ir dviejų seserų. Pirmoji istorija buvo man labai edukacinė – nei žinojau, nei įsivaizdavau, kad europiečiai į Kiniją vykdavo misionieriškais tikslais tokiais ankstyvais laikais, kad tapė paveikslus, freskas ir statė pastatus. Beje, skaitytojas apšviečiamas apie įvairius kinų meno niuansus – kaip kinai žiūri į paveikslus (iki  tol net nebuvau susimąsčius, kad apskritai yra kažkokia paveikslų žiūrėjimo sistema), ką kinai mokėjo ar nemokėjo nupiešti. Laikas kiniškoje knygos dalyje plaukia lėtai, kaip pasakoja Kastiljonė – žinia imperatorių pasiekė labai greitai – tik po dvejų metų, o ir visur kitur kiniškoje knygos dalyje nerasi nieko mums įprasto.

Sakykim, vilnietiškoji arba moteriškoji knygos dalis – nerealiai žaisminga, pilna nerealių dialogų. Nerealių ta prasme, kad ankčiau ar vėliau gausi netikėtą crazy atsakymą. O kaip gi kitaip, kai močiutės vardas Amigorena, Mama Nora rašo erotinius romanus, o dukros Miki ir Šaša (Šaša, gerai parašiau) šiaip, na, kokios gali užaugti dukros su tokiom augintojom. Ši knygos dalis skaitėsi lengvai ir smagiai, gal dėl to, kad nereikėjo virškinti kiniškų niuansų.

Taigi, nepaisant to, kad nežinau, ar tikrai supratau knygos dalių ryšius, knyga man patiko, nors, tiesa, nesiimsiu tos nesibaigiančios diskusijos, kiek lietuviška, ar nelietuviška tai knyga ir kiek nutolusi ar nenutolusi nuo lietuvių literatūros ir pasirengusi platesniems vandenims. Papraščiausiai man atrodo, kad lietuviams to įvertinti neįmanoma – turėtų skaityti nelietuvis ir mums visiems pasakyti. Todėl ir neraginsiu paskaityti labiausiai nuo lietuvių literatūros nutolusią ar dar kažkokią kitokią knygą. Paskaitykite vien tam, kad sužinotumėt pagaliau, kas to žuvys ir kas tie drakonai (tiesiai, aišku, knygoje niekas to ir nesako), nuo kur kinai pradeda žiūrėti į paveikslą, kodėl jų nepavyko atversti į krikščionišką tikėjimą ir galėtumėt kas antroje pastraipoje būti nustebinti netikėtų dialogų posūkių ir šmaikštumo. Sėkmės.